Taigi, sniegas. Jau trečią rytą iš eilės. Rudens sniegas kažkoks kitoks nei žiemos. Plonas jo sluoksnis neatneša sunkios žiemiškos ramybės, bet kuria triukšmingą mirgėjimą. Daug įtampos, lyg stebėtum rudens ir žiemos dvikovą. Paryčiu laimi žiema, tėkšdama sniego gniūžtes tiesiai į žydinčius rudeninių gėlių veidelius. Bet vidurdienį vėl viskas keičiasi rudens naudai. Nuostabu, kaip augalai kantriai kenčia tokias metamorfozes. Tik įdomu, kiek ilgai?
Palminės viksvos kompanijai sniegas visai nebaisus. Šis kampelis neturėtų labai keistis ir per visą žiemą. Tačiau palminės viksvos lapų struktūra tarsi sutverta eksponuoti sniego grožiui, todėl nesusilaikiau, jos dabar neparodžiusi.
Gojiniai šalavijai vis dar puošiasi pavieniais tamsiais violetiniais žiedeliais. Rytais jie linksta nuo sniego svorio, bet pavakare gražiai išsitiesiai ir žydi, lyg šaltos nakties net nebūtų buvę.
Mano vienintelė pirmametė rykštenė labai vėlavo žydėti, bet dabar kantriai geltonuoja nepaisydama šalnų ir sniego.
Vingiorykštę sodinau tik rudenį, bet ji jau spėjo dovanoti pirmąją kekę žiedų ir gerokai ūgtelėti į ūgį ir į plotį. Puikus pažadas ateinantiems metams ir ryškus kontrastas baltam sniegui.
Visos ramunės tipo žiedus turinčios gėlės šį rytą atrodė lyg gavusios į veidą ledų tortu. Tačiau šiuo metu visos jos jau mirksi savo dailiomis akytėmis vakarinėje saulėje.
Kol neturėjau gėlynų, niekad nebuvau pagalvojusi, koks dinamiškas ir įvairus yra ruduo. Net ir “pilkasis” jo etapas. Ech, gražus tas gyvenimas 🙂