Vienmečiai eksperimentai: Emilijos (Emilia javanica)

Emilia javanica ‘Irish poet’

Kai renkuosi kvepalus, kvepalų buteliuko dizainas ir kvepalų pavadinimas man dažnai yra tiek pat svarbūs, kaip ir kvapas. Kartais būtent pavadinimas „sugroja“ ir renkantis gėles  – negaliu atsispirti augalams įdomiais ar turinčią kažkokią istoriją pavadinimais. Taip nutiko ir pernai vartant elektroninį sėklų katalogą. Akis užkliuvo už man nematytų įspūdingos oranžinės spalvos gėlyčių moterišku vardu Emilija (Emilia javanica). Ne mažiau intrigavo ir veislės pavadinimas „Irish poet“ bei augalo pristatymas, kuriame buvo gausu gražių epitetų. Angliškai šis augalas vadinamas kutų gėle (Tassel Flower), Floros teptukais (Flora‘s Paintbrush), o veislė „Irish poet“ tokį pavadinimą gavo dėl to, kad primena vėjyje išsidraikiusius raudonplaukio airių poeto plaukus 🙂

Informacijos apie šį augalą internete radau ne itin daug ir ji buvo gana prieštaringa. Vienur buvo rekomenduojamas geras drenažas ir rašoma, kad augalas atsparus sausrai, kitur, kad augalas kilęs iš tropikų ir gerai toleruoja didelę drėgmę.  Bet sodininkų atsiliepimai buvo geri, maži oranžiniai teptukai ant plonų stiebelių nuotraukose atrodė labai mielai, todėl nusprendžiau  emilijas išbandyti.

Pagal augintojų rekomendacijas, emilijas siūloma sėti namuose į dėžutes kovo-balandžio mėnesiais, arba lauke, praėjus šalnų pavojui. Sėjau jas namie, tačiau turiu pripažinti, kad greičiausiai be reikalo. Emilijos sudygo labai greitai, sparčiai ir noriai stiebėsi į viršų, todėl gerokai sustypo, kol galėjau jas išnešti į lauką. Gegužę į gėlynus sodinau jau žydinčias. Stebint tokius augimo tempus atrodo, kad emilijos puikiai būtų sudygusios ir pasėtos tiesiai į gėlyną. Visgi ryškūs jų žiedeliai dar tik žaliuojančiame gėlyne tikrai papirko.

Žiedų teptukai iš pirmo žvilgsnio pasirodė kiek mažesni, nei tikėjausi. Internete emilijos rekomenduojamos kaip skinamos gėlės arba auginimui konteineriuose. Man truputį sunku tai įsivaizduoti, nes jos tikrai smulkios. Mažučiai emilijų žiedeliai ant ilgų 60 cm. siekiančių stiebų atrodo oriniai ir tarsi sklendžia virš kero. Jų grožis labiausiai atsiskleidžia kitų augalų kompanijoje. Dėl smulkaus sudėjimo, jos subtiliai įsipina tarp kitų augalų ir tarsi primėto gėlyną oranžinių taškelių. Manau, kad tai puikus augalas mišriam natūralistiniam gėlynui. Ryškiai oranžinė spalva buvo nuostabi.

Ne mažiau gražiai emilijos man atrodė prie rožių. Jų trapumas nekonkuravo su išdidžiais rožių žiedais, bet subtiliai pridengė tarpus tarp dar retų jaunos rožės šakų.

Emilijos puikiai augo tiek visiškoje saulėje, tiek pusšešėlyje, tiek drėgnesnėje, tiek geriau drenuotoje dirvoje. Žydėjo beveik visą vasarą.  Visgi reikia paminėti ir vieną šių gėliukų trūkumą – jos gana stipriai sėjasi. Gal jei mano augalynas būtų labiau suaugęs ar mulčiuotas, tai nebūtų taip dramatiška, tačiau pernai mano gėlynai dar buvo gana jauni, todėl antroje vasaros pusėje gavau smagaus ravėjimo. Nužydėję emilijų žiedai formuoja į pienes panašius pūkelius, kurie išsibarsto nemažame plote. Tačiau kai dabar žiūriu į nuotraukas, dėl to ravėjimo jau nepykstu. Norėtųsi, kad viena kita sėklelė būtų peržiemojusi. Kaip sėkmingai emilijų sėklos žiemoja, nežinau. Informacija šiuo klausimu internete vėl prieštaringa. Panašu, kad šaltesniame klimate jos nėra labai patikimos, kartais žiemoja, kartais ne. Pagyvensim, pamatysim.

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *