Vasaros kvapai ir rožių žiedlapių sirupas

Sirupo gaminimui paruošti žiedlapiai. Pozuoja senovinė rožė “Tuscany Superb”

Rožių žiedlapių sirupas yra beveik firminis, mano namus reprezentuojantis saldėsis. Jį labai mėgsta mano mažoji dukra – jis pilamas ant ledų, blynų, su juo maišomi gaivūs vasariniai gėrimai. Sirupą aš verdu iš įvairių kvapių rožių žiedlapių, bet kuo tamsesnė bus rožių spalva, tuo sodresnis ir gražiau raudonas bus galutinis produktas. Visgi net ir tikrai sodrios spalvos žiedlapių sirupas turi vieną rimtą trūkumą – naudojant jį gėrimams gaminti ar maišant jį į kitus gaminius (ledus, grietinėlę, zefyrus), jis stipriai blunka ir praranda didelę dalį savo žavesio. Gaminių skonis nenukenčia, bet juk valgome ir akimis. Galima būtų daug nesukant galvos į gaminamą sirupą įdėti šiek tiek raudonų valgomųjų dažų. Bet man chemijos nesinori, todėl šiais metais nusprendžiau išbandyti kažkada seniai Youtube užmatytą būdą rožių sirupo spalvą sustiprinti kinrožių arbata. Paties video jau neberadau, tad visos proporcijos yra tokios, kokios man tą dieną atrodė teisingos. Bet čia juk sirupas, o ne raketų mokslas, sunku kažką padaryti labai blogai 🙂

Rosa rugosa “Hansa”
Rosa “Rose de Recht”

Rožių žiedlapių sirupo gaminimas man yra tikrosios vasaros pradžią simbolizuojantis aromoterapinis ritualas. Kiekvienas jo gaminimo žingsnis yra pilnas absoliutaus malonumo.

  1. Šviesų vasaros rytą reikia atsikelti kuo anksčiau, rasota žole nueiti iki savo rožyno ir, pilnais plaučiais geriant kvapus ir klausantis bundančio ryto garsų, surinkti didelį dubenį rožių žiedlapių. Sirupui naudojami tik patys žiedlapiai, tad juos reikia švelniai nupešti nuo žiedo pagrindo. Mano mėgstamas dubuo yra trijų litrų talpos, aš jį prirenku pilną, vos vos švelniai paspausdama.
  2. Žiedlapiai švelniai nuplaunami šalto vandens vonelėje. Lengviausia visokius mažus vabaliukus nuplauti užmerkus žiedlapius į vandens vonelę ir ranka švelniai sukant vandenį ratu. Vėsus vanduo, jo judėjimo stebėjimas ir prie rankų limpantys žiedlapiai yra puiki meditacija.
  3. Nuplauti žiedlapiai perkeliami ant rankšluostėlio ir paliekami apdžiūti. Taip sugeriamas vandens perteklius, suteikiama proga išsibėgioti netyčia užsilikusiems vabaliukams ir tuo pačiu gausite nuostabiai kvepiantį rankšluostį.
  4. Apdžiūvusios rožės sudedamos į dubenį, užpilama dalis cukraus, citrinos sultys ir žiedlapiai rankomis masažuojami, kol ima leisti sultis, sirupui atiduodami savo spalvą ir aromatą. Procesas tęsiamas tol, kol žiedlapiai virsta beveik bespalviais skudurėliais. Gaminant sirupą iš erškėtrožių, tai įvyksta greitai, nes jų žiedlapiai gana ploni, gaminant iš sodrių rožių velvetiniais žiedlapiais, žiedlapius gali tekti pamasažuoti šiek tiek ilgiau. Bet man tai pats maloniausias sirupo gaminimo etapas, nes tuo metu išsiskiriantys kvapai kutena nosį, žadina pojūčius, o rankos po to dar ilgai kvepia rožėmis.
  5. Galiausiai žiedlapiai sudedami į užvirintą cukraus sirupą, sirupas paverdamas kol šiek tiek sutirštėja, jis nukošiamas ir išpilstomas į sterilizuotus indus saugojimui. Šiame etape gamtiškas rožių kvapas pamažu keičiasi, maišosi su cukraus saldumu ir virsta vis labiau “valgomu”. Laukiant kol gamtiška taps valgoma galima prisilaižyti nugrėbtų klampių rožinių putų. O saldus rožių kvapas po to dar ilgai tvyro namuose. Net ir kitą dieną grįžus pajunti, kad tie namai yra tikrai ypatingai tavo.

Šiais metais į šį ritualą įdėjau vieną papildomą žingsnelį – cukraus sirupą, į kurį sudedami rožių žiedlapiai viriau ne iš vandens, o iš stiprios kinrožių arbatos. Rezultatas pasiteisino – sirupas gavosi sodrios spalvos, kuri puikiai išlieka skiedžiant, kinrožių rūgštelė papildė sirupą skoninėmis savybėmis, bet nenukonkuravo rožių kvapo ir poskonio.

Iš sirupo pagamintas gėrimas. Spalva išliko puikiai. Pozuoja D.Austin rožė “The Albrighton Rambler”

Šių metų mano rožių žiedlapių sirupo proporcijos:

  • 4 stiklinės nuplautų rožių žiedlapių. Pagrindą sudarė eržkėtrožių “Hansa” žiedlapiai ir šiek tiek ypač kvapių senovinės rožės Rose de Recht žiedų.
  • 4 stiklinės cukraus (naudojau 3 stiklines paprasto ir 1 stiklinę cukraus uogienėms, kad sirupas būtų šiek tiek tirštesnis)
  • 50 g. džiovintų kinrožės žiedų
  • 2 gvazdikėliai
  • 1 citrinos sultys ir sėklos
  • 5 stiklinės vandens

Kinrožes užpilame vandeniu, užverdame, išjungiame kaitrą ir paliekame uždengtame puode, kad gerai pritrauktų. Nuplautus ir šiek tiek apdžiovintus rožių žiedlapius sudedame į dubenį, užpilame viena stikline cukraus, supilame citrinos sultis ir švelniai masažuojame, kol žiedlapiai sukrenta ir išleidžia sultis. Kinrožių arbatą nukošiame, žiedus išmetame, į arbatą sudedame likusias tris stiklines cukraus, gvazdikėlius ir užviriname maišydami, kad ištirptų cukrus. Tuomet sudedame rožių žiedlapius, sumažiname kaitrą ir, laikas nuo laiko pamaišydami, leidžiame lėtai pavirti apie pusę valandos, kol sirupas šiek tiek sutirštėja. Jei reikia, procese nugraibome putas. Galiausiai sirupas perkošiamas per tankų sietą ar drobę, šaukštu gerai nuspaudžiant žiedlapius, kad tikrai visas juose glūdintis gėris pakliūtų į sirupą. Sirupas paliekamas šiek tiek pravėsti ir išpilstomas į sterilizuotus indus. Pernai sirupą šaldytuve išlaikiau apie pusę metų. Ilgiau nepavyko, ne dėl to, kad sugestų – tiesiog baigėsi.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *