Šį rytą sodą aplankė pirmoji rimta šalna, o virš švelnaus rytinio rūko aukštai kybantis plonų debesų šydas pranašavo gražią dieną. Lapkričio pilkuma jau ima slėgti, pasiilgau saulės, tad su nekantrumu laukiau kol dangus bent truputėlį praplyš, kad galėčiau griebti fotoaparatą ir bėgti gaudyti šviesos žaismo šalnos kristaluose. Saulė išlįsti neskubėjo, šalna ėmė tirpti, tad, šiek tiek patrypčiojusi prie lango, nusprendžiau nebeatidėlioti. Pirmą kartą šiais metais užsimaukšlinau kepurę, apsimuturiavau šaliku ir išėjau į sodą. Kaimyno gyvatvorėje zujo zylės. Mano sodo gale medžiodamas tykojo juodas kaimynų katinas.  Kažkur tolumoje pokšėjo skaldomos malkos. Oras buvo vėsus, bet gaivus ir kvepiantis, artėjančia žiema, susitaikymu ir ramybe. Jau buvau pamiršusi, koks malonumas yra tokios rytinės fotografinės meditacijos.