Kelionės po Olandijos sodus: Hummelo

Kelionė į Hummelo, asmeninį turbūt garsiausio šių laikų kraštovaizdžio dizainerio Piet Oudolf sodą, buvo pristatoma kaip pagrindinė kelionės po Olandijos sodus vinis. 2018 m. buvo paskutinis sezonas, kai šis sodas buvo atviras lankytojams. Spalio 27 d., per maestro gimtadienį, sodo vartai plačiojo pasaulio žioplinėtojams buvo užverti ir lieka tik spėlioti, ar sodas dar kada vėl bus atviras.

Man asmeniškai kelionė į Hummelo kėlė labai prieštaringus jausmus. Žinoma, aš norėjau pamatyti Hummelo. Kas nenorėtų? Tačiau nelabai mėgstu masinių psichozių, kai kažką trūks plyš reikia aplankyti, padaryti, įsigyti ir t.t. O praėjusią vasarą kažkokia panaši būsena buvo apėmusi visą sodininkų bendruomenę. Atrodė, kad pusė pasaulio per vieną vasarą nusprendė susigrūsti ir būtinai „atsižymėti“ Hummelo. Socialiniai tinklai tiesiog plyšo nuo šio sodo nuotraukų. Stebėdama visą tą srautą negalėjau atsikratyti minties, kad tai ne šiaip sodas – tai žmonių namai, asmeninė erdvė. Nesinorėjo į ją taip įkyriai brautis. Nemanau, kad Piet ir jo žmona Anja atverdami savo sodo vartus įsivaizdavo, kokio populiarumo sulauks šis sodas ir kokio masto bus lankytojų srautas.

Kelionės organizatoriai taip pat buvo pažadėję asmeninį susitikimą su Piet Oudolf. Tai nuostabi galimybė, tačiau galvodama apie tą susitikimą visame tos išprotėjusios vasaros kontekste ir žinodama santūrų ir gana uždarą Piet Oudolf būdą, irgi jaučiausi nepatogiai. Susitikimas vardan susitikimo, tik tam, kad nusifotografuoti ar gauti autografą man atrodė švelni, socialiai sankcionuota, bet visgi kankinimo forma. Aš tikrai mielai bučiau pasiklausiusi Piet paskaitos ar pasidalinimo patirtimi, pasivaikščiojus su juo po sodą, tačiau naivu buvo tikėtis, kad tai bus įmanoma, o poreikio tiesiog nusifotografuoti ir turėti įrodymų, kad buvau šį žmogų sutikusi, neturėjau. Juk tai nepridės man nė kruopelytės išminties kuriant savo želdynus.

Rasai Laurinavičienei, asmeninių kontaktų su Piet ir Anja dėka, pavyko susitarti, kad Hummelo mus priimtų valanda anksčiau nei prasideda oficialus sodo lankymas. Dešimtą ryto jau buvome prie sodo vartų, tikėjomės būti vieni, tačiau, koks nusivylimas, pakelėje jau stovėjo didelis turistinis autobusas. Supratimas, kad dešimtą ryto, dar net neprasidėjus sodo lankymui, tu jau esi penkiasdešimtas svečias Piet Oudolf sode, galutinai nusvėrė mano savijautos svarstykles į absurdo pusę.

Vaikščiodama po sodą ir bandydama rasti rakursą, kuriame nešmirinėtų lankytojai, supratau, kad esant tokiai nuotaikai man labiausiai patinka dalykai, kurie nėra visai tipiški Hummelo nuotraukose: nuostabiai raudonas ožekšnis šala Anja “posto” sodo priekyje, plukės medžių šešėliuose, trinkelėse prisisėjusios ašuotės. Fotografuoti buvo sunku ir, tiesą sakant, nelabai norėjosi. Lygiai taip pat buvo sunku įsivaizduoti, kaip galėsiu šį sodą aprašyti. Ir tik perskaičius Tony Spencer Hummelo uždarymui skirtą straipsnį The New Perrenialist mano su Hummelo susiję jausmai susidėliojo į savo vietas.

Kai prieš maždaug 40 m. Piet ir Anja įsigijo Hummelo, pagrindinis tikslas buvo sukurti augalyną, kuriame būtų galima atsirinkti ir užauginti augalus Piet kuriamiems projektams. 28 metus Piet ir Anja rinko, daugino, bandė ir tobulino daugiamečių augalų paletę, kuri ilgainiui tapo daugelio Piet kuriamų dizaino projektų pagrindu. Tačiau iš tikrųjų, Hummelo buvo auginami ne tik augalai. Kaip teigia Tony Spencer, čia taip pat visuomet buvo auginamos idėjos. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Piet ir Anja Hummelo pradėjo rengti sodo dienas, kurios ilgainiui išaugo į visą olandiškiosios bangos judėjimą. Trečiąjį rugpjūčio savaitgalį Hummelo susitikdavo augalų augintojai, dizaineriai, leidėjai, žurnalistai ir šiaip sodininkai mėgėjai ir keisdavosi tuo, ką kiekvienas turėjo geriausio: augalais, patirtimi, vizijomis, įkvėpimu, kontaktais. Ilgainiui šios sodo dienos tapo beveik nacionaliniu renginiu. Kai mūsų vizito metu Piet Oudolf atėjo su mumis pasišnekėti, jis taip pat pabrėžė, kad sodą atveria tam, kad galėtų dalintis, nes jaučia atsakomybę ir savotišką pareigą mokyti ir perduoti savo patirtį kitiems. Ir tai buvo visiškai nuoširdu. Vietoj to, kad saugotų savo unikalias žinias, Piet ir Anja jomis visad dosniai dalinosi. Nuostabiausia tai, kad šis atvirumas niekaip nesumažino  nepakartojamo Piet darbų išskirtinumo. 

Tačiau kai kažkas tampa labai populiaru, išauga ir išsiplečia, dažnai pasidaro sunku išsaugoti pradinį idėjos turinį ar tą emocinį foną, kuris seniau burdavo žmones. Kalbėdama apie sodo uždarymą, Anja, kuri yra tikra Hummelo siela, laikanti ant žemės visus keturis kampus ir vežanti organizacinių darbų naštą, pasakė: „kažkada ateina laikas perkirsti mazgą“. Ir ši mazgo alegorija man atrodo labai svarbi, nes priežastys, dėl kurių Hummelo yra lankomas šiandien, turbūt gerokai skiriasi nuo pradinės atvirų šio sodo dienų idėjos. Tai lyg Facebook‘o profilis, su keliolika tūkstančių draugų, kurių didžiosios dalies tu visiškai nepažįsti. Todėl man atrodo, kad Hummelo uždarymas nėra susijęs vien tik su jo šeimininkų amžiumi ar nuovargiu, bet ir su noru susigrąžinti šiek tiek daugiau tikrumo. Po Tony Spencer jausmingu straipsniu apie Hummelo uždarymą pats Piet Oudolf paliko komentarą: „Labas Toni, emocionalus tekstas. Atrodo taip, lyg mes paliekame žemės planetą. Bet ne! Mes ir sodas draugams visada būsime čia. Piet“. Taigi, draugams, ir tai velniškai teisinga. Jokios nuoskaudos, kad mane, 130648-ąjį bevardį draugą, ištrina be gailesčio 😊

Iš Hummelo aš turbūt labiau parsivežiau žmogiškas, o ne sodines pamokas. Kas man padarė didžiausią įspūdį? Tai, kaip švelniai Anja po daugybės kartu nugyventų metų sako „mano Piet‘as.“ 😊 Tai, koks atviras yra šis sodas. Kaip gražiai, kantriai, elegantiškai, be mažiausio susierzinimo nešama svečių našta, nes taip buvo pažadėta. Ir kaip viskas paprasta, tikra ir be jokio pataikavimo žinomumui.

One Comment Add yours

  1. Žydi žaliuoja says:

    Tik dabar perskaičiau. Labai pažįstamas jausmas būna su literatūros kūriniais. Ir čia atsakei man pačiai, kodėl nemėgstu masinių knygų pristatymo, visada vaipausi, matydama parašo laukiančiųjų eiles. Su mumis dalinamasi kūriniu, bet tarsi vis tiek negana.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *