Nors mano gėlyne dominuoja daugiamečiai augalai, vienmečiai augalai dovanoja smagumą kiekvienais metais eksperimentuoti ir atrasti kažką naujo. Maža to, jais galima dramatiškai ir labai pigiai pakeisti viso gėlyno vaizdą. Šiais metais pati tuo įsitikinau visai netyčia sukurdama du gerokai besiskiriančius gėlynus viename plote. Vasaros pradžioje mano gėlynus buvo užkariavusios rugiagėlės, kurdamos puslaukinį pievos vaizdą, o antrąją vasaros pusę jas pakeitė patagoninės verbenos, įnešdamos žymiai daugiau struktūros ir lengvumo. Kai dabar vartau praėjusios vasaros nuotraukas, sunku patikėti, kad tai vienas ir tas pats gėlynas. Mėgstu tokius pokyčius, todėl vienas iš artėjančios žiemos planų – suplanuoti naują vienmečių temą kitiems metams. Tačiau taip pat norisi pasidalinti šių metų patirtimi ir papasakoti apie šių metų augalus bei išmoktas pamokas.

Rugiagėlės (Centaurea cyanus) šiais metais mano kieme nudirbo labai svarbų darbą. Pavasarį smarkiai padidinau gėlynų plotus. Tačiau, susodinus mažučius daugiamečių gėlių kupstelius, tarp jų liko žiojėti dideli juodos žemės plotai. Tarpus tarp jų planavau užpildyti vienmetėmis gėlėmis: rugiagėlėmis, verbenomis, žiomenėmis, emijomis ir aguonomis. Pagrindinę masę turėjo sudaryti būtent rugiagėlės. Sėjau jas tiesiai į dirvą ir jos gana greitai ėmė stiebtis į viršų užkaišydamos gėlyno skyles ir suteikdamos mano jauniems gėlynams tūrio. Jau birželio pabaigoje turėjau siūruojančią pievą primenantį gėlyną.

Pradžioje juo labai džiaugiausi, tačiau gana greitai pradinį džiugesį pakeitė nepasitenkinimas. Tankiai užsėtos rugiagėlės paslėpė didžiąją dalį daugiamečių augalų. Vientisa augalų masė, kurios pavasarį taip norėjosi, vidurvasarį ėmė darytis nuobodi. Joje nebeliko struktūros ir atraminių taškų. Be to pievos tipo gėlynui mano augalų plotas pasirodė kiek per siauras. Vakarų vėjai gana greitai išvartė papildomo užnugario neturinčius rugiagėlių sąžalynus. Gėlynas ėmė atrodyti netvarkingas. Rugiagėles labai stipriai puolė amarai, ir nors tuo pačiu jos pritraukė tikrą boružėlių armiją, nuo vabaliukų juoduojančios šakos atrodė nesimpatiškai. Todėl liepos pabaigoje didžiąją dalį rugiagėlių tiesiog nuroviau, užleisdama sceną po truputį žydėti pradedančioms patagoninėms verbenoms.

Nors rugiagėlių priroviau gerą kalną, gėlynai atrodė ne tušti, o kaip tik – paryškėję ir palengvėję. Daugiamečiai augalai jau buvo gerokai ūgtelėję ir džiugino akį formų įvairove. Taigi rugiagėlės padėjo man išmokti svarbią gėlynų planavimo pamoką – nereikia persistengti su užpildančiais augalais.

Nors ir nuroviau rugiagėles vidury vasaros, mano simpatijos joms niekur nedingo. Pavieniai rugiagėlių žiedai, kurie liko gėlyne, džiugino akį iki rugsėjo. Atskiri žiedeliai, mėlynuojantys tarp stambesnių kaimynų šakų, atrodė mielai ir subtiliai. Puikus ir nereiklus augalas, kuriam tikrai verta leisti įsipinti į margą gėlyno audinį.