Net nespėjau apsižiūrėti kaip prašuoliavo dar vienas mėnuo. Vis sunkiau pamatyti, kaip gyvena sodas – į darbą išvažiuoju su tamsa, grįžtu taip pat dažnai jau sutemus, o savaitgalius pavagia visokie įsipareigojimai, renginiai ar tiesiog lietus. Į sodą nubėgu tik trumpam, tačiau kas kartą nustembu. Kiekvieną savaitę iki pat vakar iš daržo grįždavau su krepšiu pomidorų…
Category: Ruduo
Rugsėjo drabužiai
Pagaliau palijo. Sunku patikėti, kad rašau tokį sakinį rugsėjo pabaigoje. Keisti šie metai. Vasara atrodo begalinė. Darže lauke vis dar noksta pomidorai ir paprikos, žydi agurkai, o kompostinėje pražydo antrasis bulvių derlius. Šiek tiek pasiilgau megztinukų ir drabužių ilgomis rankovėmis, neįprastai lengvi man šio rugsėjo drabužiai. Bet sodas kenčia. Gėlynai žemi, dar niekada nemačiau tokių…
Paskutinė rudens diena
Šį kartą be teksto. Tiesiog kelios akimirkos šykščių paskutinių rudens spindulių. Ledukas ant tvenkinio jiems atkakliai nepasidavė visą dieną. Be piršinių fotografuoti buvo šalta ir dar radau daugybę naujų pelėnų urvų gėlynuose. Blogai. Bet susirinkau išvirtusius melvenių stiebus ir susukau iš jų Advento vainiką. Gerai. Kažkas baigiasi, kažkas prasideda 🙂
Spalio akimirkos
Labai laukiau šio savaitgalio, nes po gana ilgokos pertraukos pagaliau turėjau sau abi savaitgalio dienas. Jokių pareigų, renginių, susitikimų, degančių pabaigti darbų, jokio žadintuvo. Kaip ir kiekvieną „teisingą“ šeštadienį, pirmasis mano darbas po rytinės kavos – pažiūrėti Gardeners World epizodą. Ne dėl to, kad ten rodytų kažką labai naujo, bet dėl šios laidos kuriamos jaukios,…
Šalna
Šį rytą sodą aplankė pirmoji rimta šalna, o virš švelnaus rytinio rūko aukštai kybantis plonų debesų šydas pranašavo gražią dieną. Lapkričio pilkuma jau ima slėgti, pasiilgau saulės, tad su nekantrumu laukiau kol dangus bent truputėlį praplyš, kad galėčiau griebti fotoaparatą ir bėgti gaudyti šviesos žaismo šalnos kristaluose. Saulė išlįsti neskubėjo, šalna ėmė tirpti, tad, šiek…
Nepapasakotos istorijos
Šis tinklapis greitai turės vadintis ne „gėlėta smėliadėžė“, o “nepapasakotos istorijos”, nes besikaupiančių idėjų rašiniam daugėja, o laiko mintims sudėlioti į vaizdus ir tekstą vis mažiau. Rugpjūtį, su fantastiška kompanija pakeliavus po Olandijos sodus, grįžau tarsi ant sparnų. Buvau kupina įkvėpimo ir energijos. Norėjosi apie kiekvieną pamatytą sodą papasakoti, o savajam bent jau kokią pusę…
Lendrinėjimai
Apie savo meilę smailiažiedžiams lendrūnams kalbėjau ne kartą. Tačiau kai pradėjau daugiau domėtis pievomis, negalėjau nepastebėti, kad Lietuvoje auga ir puikiai atrodo ne viena laukinė lendrūnų rūšis. Spėju, kad mano namų apylinkėse klesti smiltyninis lendrūnas (Calamagrostis epigejos). Šis lendrūnas plečiasi šakniastiebiais ir sudaro didžiulius sąžalynus, kurie greitai uždengia visokias neatsakingos žmogaus veiklos liekanas – senus…
Pirmoji šalna
“Labas rytas”, tarė šalna ir nubėgo žnaibydama gležnus gėlių žiedus. Bėgo nesidairydama, krykštaudama ir vartydamasi kūliais, kol stačia galva nėrė į rūsčią nendrių sieną. Už jos sustojo lyg stabo ištikta ir įsistebeilijo į tekančią saulę. Akimirką ar dvi taip stovėjo nejudėdama. Tada giliai įkvėpė šalto rudens ryto, pasistiebė ant pirštų galų ir vėl garsiai balsu…
Šalnos nėriniai
Vakar dienos sniegą pakeitė stipri šalna. Šį kartą ji jau nebepasidavė vidurdienio saulei ir atkakliai laikėsi visą dieną. Ankstyvą rytą rūke šerkšnu padengti augalai atrodė lyg apnerti plonais nėriniais. Net rykštėtoji sora, kurią labai sunku nufotografuoti dėl jos perregimų šluotelių, pasidarė ryški ir matoma. Trapus šis grožis. Bet šį rytą lakstydama po kiemą su fotoaparatu…
Baltas triukšmas
Taigi, sniegas. Jau trečią rytą iš eilės. Rudens sniegas kažkoks kitoks nei žiemos. Plonas jo sluoksnis neatneša sunkios žiemiškos ramybės, bet kuria triukšmingą mirgėjimą. Daug įtampos, lyg stebėtum rudens ir žiemos dvikovą. Paryčiu laimi žiema, tėkšdama sniego gniūžtes tiesiai į žydinčius rudeninių gėlių veidelius. Bet vidurdienį vėl viskas keičiasi rudens naudai. Nuostabu, kaip augalai kantriai…