Planuodama skyrelį apie vienmečius eksperimentus, maniau, kad pirmas įrašas tikrai bus apie patagonines verbenas (Verbena bonariensis). Tačiau, kai atėjo laikas rašyti, vis atidėliojau. Šios gėlės buvo didžiausias praėjusios vasaros atradimas. Jos buvo tokios nuostabios ir įspūdingos, kad tyčia ar netyčia buvo labiausiai fotografuojamos ir dažniausiai minimos blog‘o įrašuose. Suabejojau, ar galiu dar kažką naujo apie jas pasakyti. Tačiau šiandien apėjau savo gėlynus ir tik dar kartą įsitikinau patagoninių verbenų verte sode – tvirti jų stiebai ir sudžiūvusios galvutės puikiai laikosi, nepaisydamos praėjusių pūgų, gausaus sniego ar atlydžio. Taigi, net jei šiek tiek pasikartosiu, verbenos tikrai nusipelno atskiro įrašo. Artėja sėjos metas, ir jei bent viename kieme po šio pasakojimo kitą vasarą sužibs violetinės verbenų galvutės, jausiuosi nuveikusi kažką gero 🙂

Patagoninės verbenos yra aukštas, 120 cm ir daugiau siekiantis augalas, kuris ypač vertinamas natūralistiniuose ir Cottage stiliaus gėlynuose dėl išskirtinės savo struktūros – tvirtų stiebų retais lapais, kurie baigiasi ryškiai violetinių, verbenoms tipiškų penkialapių žiedelių burbuliukais.  Dėl tokio „kūno sudėjimo“ verbenos gali būti labai kūrybiškai naudojamos mišriuose gėlynuose, tiek dideliuose, tiek ir mažesniuos sodeliuose. Jos gali tapti lengva ažūrine uždanga, tvirtu aukštu užnugariu, įsipinti tarp kitų augalų ar tapti pagrindine gėlyno tema, suteikdamos jam efemeriškumo. Būtent tokio stiliaus gėlyną šią vasarą mačiau Prahos centre. Gėlyno pagrindą, visą centrą,  sudarė didelė verbenų masė, o apvadas buvo suformuotas iš soruolių. Rugpjūčio pabaigoje, kai abu augalai buvo pasiekę patį savo grožio piką, gėlynas atrodė įspūdingai: migla ir švelnumas.

Patagoninės verbenos yra pristatomos kaip nereiklios, teigiama, kad jos labai ilgai išlieka dekoratyvios, žydi nuo liepos iki šalnų, yra labai nektaringos, todėl pritraukia bites ir drugelius. Neatsitiktinai Didžiosios Britanijos karališkoji sodininkystės bendrija (The Royal Horticultural Society) patagoninei verbenai yra suteikusi apdovanojimą už nuopelnus sodui (Award of Garden Merit), kuriuo apdovanojami labiausiai soduose rekomenduojami ir tikrai pasiteisinantys augalai. Būtent Didžiojoje Britanijoje patagonines verbenas pirmą kartą pamačiau gyvai. Tiesą, tą kartą jos didelio įspūdžio nepaliko, nes buvo naudojamos kaip papildantis augalas didžiulių mėlynų agapantų gėlyne. Su jais jos tiesiog nepajėgė konkuruoti dėl dėmesio. Tačiau kuo daugiau žiūrinėjau patagoninių verbenų nuotraukas internete, tuo įdomesnis man šis augalas atrodė.

Tačiau nuotraukos internete yra tik pažadas, o ne realybė, o  Lietuva ne Didžioji Britanija. Jau užrašas ant sėklų pakelio, kad patagoninės verbenos yra pirmaisiais metais žydintis daugiametis augalas, Lietuvos sąlygomis yra ne visai tiesa. Patagoninės verbenos yra septintos zonos augalas, todėl peržiemoti Lietuvoje šansų turi ne itin daug. Net ir šiltesniuose regionuose žiemai jas rekomenduojama mulčiuoti ir palikti nenupjautas – taip patikimiau peržiemoja. O Lietuvoje verbenas tenka auginti kaip vienmetes ir tikėtis, kad jos bus linkusios sėtis.

Sėti verbenas rekomenduojama gana anksti – sausio – vasario mėnesiais. Kaip ir kitos verbenos, patagoginės yra tikros lėtapėdės, jos ilgai ir netolygiai dygsta. Jei sėklos dygsta blogai, patartina indelį su sėklomis savaitę palaikyti šaltai. Bandžiau abu sėjos būdus: ankstesnę sėją ir kantrų daigų laukimą (užtruko apie mėnesį, sudygo maždaug ketvirtadalis) ir sėją su šaldymu (užtruko porą savaičių ir daigumas buvo didesnis).

Į gėlyną verbenas perkėliau gegužės mėnesį. Iki pat birželio pabaigos atrodė, kad iš šio eksperimento nieko gero nesigaus. Verbenos augino tankius kerelius, tačiau šakos driekėsi pažeme į plotį. Taigi, jei verbenos gėlyne planuojamos kaip užnugaris, ar sodinamos, kad suteikti gėlynui aukščio, reikia turėti galvoje, kad to aukščio reikės palaukti iki liepos. Liepos pradžioje mano besidriekiančias verbenas tarsi kažkas pakeitė – jos staiga ėmė stiebtis į viršų, formuodamos plačios taurės formos kerus. Liepos antrą savaitę pasirodė pirmieji violetiniai žiedų burbuliukai.

Pažeme besidriekusios šakos subtiliai pralandžiojo tarp kaimynų nuostabiai papildydamos augalų derinius. Būtent ši patagoninių verbenų savybė – gebėjimas pralįsti ir įsipinti tarp kaimynų – man labai patinka. Jų maži violetiniai žiedeliai atrodo tinka visur: tiek prie smilgų, tiek prie rožių.

Tikrasis verbenų aukso amžius yra rugpjūtis ir rugsėjis. Nors ant sėklų pakelio buvo parašyta, kad verbenų aukštis 120 cm., maniškės pasiekė gerą 160 cm. sukurdamos gražias ažūrines uždangas.

Greičiausiai patagoninėms verbenoms tiko drėgnokas ir sunkokas mano gėlynų dirvožemis. Jų visiškai nepuolė jokie kenkėjai ar ligos, nors kiti augalai šią vasarą gana stipriai sirgo įvairiomis grybinėmis ligomis ar kentėjo nuo amarų. Ir, kaip ir buvo žadėta, jos buvo pilnos drugelių, laumžirgių ir bičių.

Rugsėjį, kai sodo spalvos po truputį ima blėsti, violetinė patagoninių verbenų masė nepaprastai traukė akį. Dar niekada nebuvau gavusi tiek pagyrų savo gėlynams, kaip šį rugsėjį. Patagoninių verbenų daugelis mano pažįstamų nebuvo matę, taigi, verta jas išbandyti, jei norite originalumo 🙂

Puikiai verbenos atrodė ir spalį: kantrai ištvėrė rūkus, šalnas ir sniegą. Net ir nužydėjus žiedams stiebai ilgai išliko žali ir perėjimas į „džiūvėsėlio“ stadiją vyko gražiai ir tolygiai.

Žieminis verbenų vaizdas man taip pat labai patinka. Vis dar ta pati ažūrinė, tik gražiai ruda, užuolaida. Manau, kad verbenų tikrai neverta nupjauti rudenį, ir ne tik dėl to, kad geriau žiemotų. Jos puikiai prisideda prie žieminio gėlynų vaizdo. Taigi tai augalas, kuris neturi negražaus periodo, tiesiog reikia kantriai palaukti jo brandos, o kitų metų pavasarį neskubėti ravėti ir… leisti joms sugrįžti.