Trečią savaitę bandau rasti laiko prisėsti papasakoti, kas naujo mano sode, bet darbų ir veiklų gerokai daugiau, nei spėju aprėpti. Per šį laiką išsiskleidė ir nužydėjo narcizai, į antrąją pusę persirito tulpės, sužibo ir užgeso medlievos, užkukavo gegutė, pakvipo ir žiedlapius nubarstė ievos, vakarai prisipildė lakštingalų trelių ir varlių kurkimo, o saulei leidžiantis namo pargena uodų debesis.

Peržydėjo vyšnios ir slyvos, o žali vaisių užuomazgų burbuliukai teikia vilties – gal pagaliau, gal šiemet. Už tvoros vėl mūkia karvės, ir antys vėl nutūpusios mūsų lieptą. Sodindama vandens lelijas jau buvau sumerkusi kojas į tvenkinio vandenį ir jis man pasirodė gerokai šiltesnis nei tikėjausi.

Tarp stabtelėjimų, įsiklausymų ir nedidelių pasidžiaugimų bandau vytis pavasarį. Tik jis gerokai greitesnis. Kol tvarkiau daržą, mano gėlynai gražiai sužydo pienėmis. Kol nuravėjau pienes, inspekte pritrūkę drėgmės pražydo špinatai ir sultenės, o agurkų daigai apsivijo daiginimo stelažą kambaryje taip tvirtai, lyg norėtų ten ir likti. Patagoninės verbenos pasigavo puvinį ir žuvo, o kažkoks nežinomas šuniukas įjunko dergti mano lysves.  Jis ne tik palieka „lauktuvių“, bet, bandydamas jas užkasti, aukštyn kojom suverčia tik susėtas sėklas ar jaunus daigus. Braškėse radome paslėptos mėsytės. Šį padūsavimų sąrašą galima ir dar tęsti. Sode daugybė kampų ir kampelių, prie kurių norėtųsi prieiti, bet rankų per mažai, dienos per trumpos ir žolė auga gerokai per greitai. Bet vis tiek kasdien bent po truputį stengiuosi vytis. Vis tikiuosi, kad atsiras kažkoks tempas ar naujas kvėpavimas. Svarbiausia nepamiršti, kad sodas yra maratono, o ne sprinto distancija 🙂

Kai rašai blogą apie sodą ne vienerius metus, labai sunku išvengti pasikartojimų. Ramiai galėčiau tiesiog nukopijuoti praėjusių metų pirmosios gegužės savaitės įrašą – tiek nuotraukos, tiek pasakojimas būtų beveik identiški.

Pernai pagrindiniuose gėlynuose nesodinau naujų tulpių veislių, tad ir spalvos, ir deriniai tokie patys, daugiamečiai ir sumedėję augalai taip pat. Užpernai sodintos tulpės „Salmon Impression“ sugrįžo puikiai ir šiais metais atrodo dar stambesnės. Nenuvylė ir „Baby Blue“ – grįžo ne šimtu procentu, bet pakankamai, kad nesugriautų derinių. O štai „White Emperor“ liko vos pora. Reikės paieškoti naujos baltos veislės.

Mano nuostabai puikiai prisitaikė ir sugrįžo bijūninės tulpės „Angelique“ ir „Mount Tacoma“. Iš kitų tulpių jos išsiskiria nepaprastai ilgu žydėjimu, nes pilnaviduriai žiedai sensta ne taip greitai.

Didžiausia šių metų staigmena – grįžusios veislės, kurias laikiau nunykusiomis. Kai prieš trejetą metų planavome terasos gėlynų pertvarką, iškasiau visus tulpių svogūnėlius ir pernešiau juos į daržą. Prie terasos turėjau šerkšnotųjų tulpių „Blue heron“, bet kitais metais darže jų neberadau. Tačiau šiemet, „Blue heron“ pražydo ne tik darže, bet net ir terasos gėlyne jų atsirado dešimt. O juk neturėjo būti. Matyt ne visus mažus svogūnėlius išrankiojau. Tik panašu, kad darže augančios „Blue heron“ pasigavo žiedlapių margligę – atsirado gražus, bet nieko gero nežadantis margumas.

Šauniai sugrįžo prarastomis laikytos „Apricot beauty“ ir „Jackpot“. Turbūt reikės šiek tiek pakeisti nuomonę apie tulpes – gal ir ne visai beviltiška tulpes auginti mano kieme. Tik turbūt reikia nuosekliai laikytis spalvinės gamos, nes atsirandančios ir išnykstančios veislės gali įnešti netikėtos sumaišties į spalviškai sustyguotus gėlynus.

Darže pernai sodinau bevardį Darvino tulpių mišinį, kuris turėjo papildyti ten buvusį geltonų tulpių desantą. Daržo gėlyne žemė ypatingai sunki, tad tulpes sodinau į smėlio „kišenes“ ir, tiesą sakant, buvau pasirengusi nurašyti jas į nuostolius. Bet tulpės pražydo visai neblogai. Didelė dalis ten sodintų tulpių yra žemesnės, nei turėtų būti, kai kurios suvargusios ir susisukusios, bet vėlgi, rezultatas gerokai pranoko lūkesčius.

Sodindama mišinį tikėjausi, kad jo pagrindą sudarys tradicinės skaisčiai raudonos tulpės, bet buvau maloniai nustebinta švelniai prigesintos raudonos, geltonos ir baltos derinio.

Man šiais metais tulpių kiekis ir įvairovė mano sode atrodė neįtikėtina, bet ne visi mato pasaulį vienodai. Mažoji dukra, Kauno botanikos sode apžiūrinėdama tulpių ekspoziciją, pareiškė – va pagaliau įvairesnės tulpės, nes mūsų kieme visos vienodos. Gal tikrai kitiems metas reikės pabandyti naujų veislių. Mažos sėkmės skatina smalsumą. O šiais metais jau ateina daugiamečių augalų laikas.