Šiais metais mane netikėtai užklupo rožės. Nebuvau joms pasiruošusi. Atrodo, kad pavasaris tik įsibėgėjo, dar tik baigia žydėti svogūninės gėlės, o daugiamečių gėlių krūmeliai tik ima pūstis, dar net bijūnai neišsiskleidė, o čia staiga pražydo rožės. Ir dar ne bet kokios, o visiškai mažutės, vos per sprindį iš žemės išlindusios, pernai rudenį sodintos.

Tikrojo rožių žydėjimo dar truputėlį teks luktelėti, žydėti pradeda tik škotiškos rožės ir erškėtrožės, tačiau stebėdama savo daugiamečius gėlynus turiu pripažinti, kad gamta kiekvienais metais iškrečia pokštų ir šiek tiek savaip sudėlioja savo žiedų ir kvapų derinius. Šiuo metu gėlynuose siaučia žiognagės, bet po truputėlį įsibėgėja ir vasaros pradžios augalai.

Po truputėlį kyla šalavijų bokšteliai, skleidžiasi pirmieji snapučių žiedai, spalvinasi barškės.

Man atrodo, kad gerokai anksčiau šiais metais pražydo makedoninės buožainės. Joms į kompaniją raudonas galvas kelia usnys, jos greitai suskambės šalia raudonų bijūnų žiedų. O kol kas į kompaniją joms ateina mano palikti savaiminiai kmynų sėjinukai ir be galo švelnios šilkažiedės gaisrenos.

Šiuo metu einant per mano kaimuką apsvaigti galima nuo alyvų, bijūnų ir erškėtrožių kvapų mišinio, o mano kasdienis vakarinis sodo apėjimo ritualas, išuostant ir paglostant visus naujus kiemo žiedus, užtrunka vis ilgiau. Nuostabus laikas pojūčiams. Gaila, kad jo nesustabdysi. O gal vis dėlto įmanoma? Šį tekstą rašiau važiuodama į autobusu į Klaipėdą. Seniai jau buvau kažkur toliau važiavusi autobusu. O pasirodo visai patogu – veikia internetas, yra rozetės, gali sau ramiai dirbti. Kol peržiūrinėjau ir rankiojausi šiam įrašui tinkamas nuotraukas, pastebėjau, kad skaityklė man praneša apie naują įrašą Vaikai ir vanilė bloge. Aušra kaip tik įdėjo romantišką alyvų cukraus receptą, kuris yra skirtas bent trumpam sulaikyti pavasarį stiklainyje. Kai grįšiu namo, tikrai pasidarysiu tokį stiklainėlį. Ne tik alyvų, bet ir erškėtrožių cukraus. Juk negali žinoti, kada prireiks pavasario burtų 🙂