Atostogos Islandijoje

Kirkjufell kalnas; žirgų fermoje prie Egilsstaðir; ruonis Jökulsárlón ežere; kelias vidur nieko šiaurės rytų Islandijoje. Kėdė poilsiui – juk atostogos!

Šiais metais atostogauti vykome į Islandiją. Tai buvo antroji mūsų šeimos kelionė į šią įspūdingos gamtos šalį. Tikiuosi, kad ir ne paskutinė. Pirmąjį kartą į Islandiją vykome prieš penkerius metus. Apie tuomet patirtus įspūdžius rašiau tiek , tiek mano vyras. Iš karto žinojau, kad norėsiu grįžti. Tik šiek tiek reikėjo vaikus pripratinti prie minties apie dar vienas atostogas ant ratų, o ne dūkstant kur nors šiltoje šalyje prie šiltos jūros ar baseino. Tiesą sakant, saulės šią vasarą Lietuvoje buvo tiek, kad bent jau aš nejaučiau jokio poreikio papildomai jos ieškoti. O štai akis paganyti mėnulio krateriuose,  paslampinėti Marso laukuose po žemu, rodos ranka paliečiamu dangum, pabūti šiek tiek toliau nuo miesto šurmulio, labai norėjosi. Taigi, dvylika dienų Islandijoje ratu apvažiuojant ją visą – toks buvo mūsų šių metų kelionės planas. Mano vyras parašė detalų kelionės raportą su žemėlapiais ir nuorodomis, o aš čia pasidalinsiu įspūdžiais apie Islandijos florą.

Kai prieš penkerius metus ruošiausi į Islandiją, buvau baisiai užsidegusi fotografija. Kelionės tikslas buvo parsivežti gerų kadrų. Labai norėjosi pateisinti tuos savo fotografinius lūkesčius, todėl kelionės metu buvau šiek tiek įsitempusi – kas bus, jei nepadarysiu nei vieno kadro, kuris atitiktų kokybiškos fotografijos kriterijus. Buvo baisu, kad nuvykusi į šalį, kuri vadinama fotografų rojumi, neišnaudosiu tinkamų progų, tad per tas atostogas „dirbau“ įtemptai galvodama, ar teisingai pasirinkti fotoaparato nustatymai, ar geras rakursas, kokia kompozicija, kokia istorija slypi po kadru ir t.t.

Jökulsárlón.

Per tuos penkerius metus nemažai kas pasikeitė. Fotografuoti man vis dar patinka, tačiau šiuo metu galiu žymiai labiau džiaugtis akimirkomis, o ne vien stengtis jas kokybiškai užfiksuoti. Turiu daugiau patirties, nes buvo daug kelionių ir daug kadrų. Pažįstu savo fotoaparatą ir objektyvus, ir gerai žinau, ką reiškia fotografuoti šeimos atostogų metu. Geriau žinau ir savo pačios ribas – esu visai nebloga mėgėja ir mūsų atostogų nuotraukos būna šaunios, bet tai nėra profesionali fotografija ir neturi tokia būti. Na ir vaikai per tuos penkerius metus gerokai paaugo. Keturių ir dešimties metų keliautojų komplektas visgi labai skiriasi nuo devynių ir penkiolikos metų derinuko. Nors mūsų vaikai visada visur keliauja kartu ir yra tikrai ramaus ir sukalbamo būdo, visgi atstumai, kurios gali nueiti trumpos keturmetės kojytės ir įspūdžių kiekis, kurį gali ištverti keturmetė galvelė, buvo gerokai mažesni, nei dabar. Ši kelionė buvo puiki proga patirti, kaip gyvenimas lengvėja vaikams augant 🙂 Būdamas su vaikais kasdien šio skirtumo nepajunti, tiesiog esi, tokiu būdu, kokiu tuo metu gali būti. Bet nuvykus į vietas, kuriose jau buvome lankęsi prieš penkerius metus, jausmas buvo lyg patirtum jas visai kitaip. Didėjo atstumai, kuriuos galima nueiti, ilgėjo laikas, kurį galima praleisti aktyviai tyrinėjant, mažėjo rūpesčio, kuo užimti vaikus dardant nuo vieno lankytino objekto iki kito. Taigi iš viso buvo daugiau ramybės, o kai atsirado daugiau ramybės, pradėjau ne tik ieškoti tobulų peizažų, bet ir pastebėti detales.  O tos detalės, aišku, buvo augalai. Taip, jau būnant Islandijoje, kilo idėja fotografuojant gražius vaizdus toje pačioje vietoje nufotografuoti ir po augalą. Kai kelias atvedė į pirmąjį didesnį miestą su knygynu, net buvau pasiryžus nusipirkti Islandijos augalų žinyną, kad visus augalus teisingai identifikuočiau, bet pavarčius knygą ir pasižiūrėjusi į jos kainą visgi nusprendžiau pasikliauti internetu. Knygą iš Islandijos aš visgi parsivežiau, tik ji apie islandų virtuvę, tradicijas, šeimą, santykį su gamta ir gyvenimo ritmą skirtingais metų laikais. Pagalvojau, kad tai bus praktiškiau nei augalų žinynas 🙂 Apie šią knygą dar būtinai papasakosiu, kai gaminsiu kokį islandišką patiekalą. Pora jau išbandytų receptų buvo labai vykę.

Þingvellir nacionalinis parkas. Vis labiau viena nuo kitos tolstančios Šiaurės Amerijos ir Eurazijos tektoninės plokštės. Rausvoji radiolė (Rhodiola rosea).

Bendrai apie Islandijos florą

Islandijos gamta turtinga samanų, kerpių ir grybų, tačiau santykinai mažai aukštesnių (induočių) augalų rūšių. Jų priskaičiuojama apie 490 [1]. Paskutinio ledynmečio metu Islandiją dengęs ledynas nuo žemės paviršiaus nušlavė daugumą iki tol ten buvusių augalų rūšių. O naujiems augalams atkeliauti trukdė nuošali Islandijos geografinė padėtis. Visgi dauguma šiuo metu Islandijoje sutinkamų augalų atkeliavo į ją jau ledynmečiui pasibaigus, padedamos vėjo, paukščių ar žmogaus.  Tarp 1600-1900 Islandija išgyveno dar vieną žymų klimato pokytį – klimato atšalimą, kuris vadinamas “mažuoju ledynmečiu” [2]. Šis laikotarpis buvo ne tik iššūkis ten gyvenusiems žmonėms, bet ir lėmė beveik visišką miškų išnykimą Islandijoje, tiek dėl žmogaus veiklos, tiek dėl pasikeitusių klimato sąlygų. Didelėje Islandijos dalyje augalai beveik visiškai neauga ar auga labai retai, ir dengia mažiau nei 50% dirvos paviršiaus [3]. Būtent tos dykros su pavienėmis augalų salelėmis, užsispyrėliais, kopiančiais uolų šlaitais, besikalančiais pro kietą sustingusių lavos upių plutą žavėjo labiausiai. Didžiulis kontrastas prie lietuviškos žalumos pripratusiai akiai.

Lubinų jūros

Pagal laikrodžio rodyklę: nutkinių lubinų pievos Eyjafjallajökull apylinkėse; lubinai ir šventagaršvės pajūrio kopose; Urriðafoss krioklys.

Birželio mėnuo kelionės vadovuose dažnai rekomenduojamas lankyti Islandiją, nes tuo metu žydi nutkiniai lubinai (Lupinus nootkatensis). Joks turistas nepajėgia atsispirti stimului pasidaryti asmenukę lubinų lauke. Šiuo metu madinga specialiai vykti į Islandiją vestuvinei fotosesijai, tad kelionės metu ne kartą teko matyti vestuviniais apdarais apsitaisias poras (dažniausiai japonus), įsibridusius į violetinius lubinus. Visgi šis grožis apgaulingas. Nutkiniai lubinai į Islandiją buvo atvežti 1945 metais siekiant sustabdyti dirvos eroziją nederlinguose plotuose, kuri yra didelė problema. Lubinai su šia užduotimi puikiai susitvarkė ne tik stabdydami eroziją, bet ir gerindami dirvos struktūrą bei praturtindami ją azotu. Tačiau, kaip iš butelio paleistas džinas, jie greitai ėmė plisti ir į plotus, kurie jau buvo apaugę vietiniais augalais. Daugelis Islandijoje augančių augalų yra natūraliai žemi, todėl aukšti, vešlūs ir gajūs lubinų sąžalynai greitai nustelbia vietinius senbuvius. Šiuo metu lubinai pripažįstami invazine rūšimi, keliančia rimtą grėsmę Islandijos ekosistemai.

Dykros

Blöndulón ežero apylinkės. Aštuonikės driados (Dryas octopetala) salelės.

Tikras kontrastas vešliems lubinų laukams yra Islandijos centrinėje dalyje plytinčios plynaukštės. Keliaujant link jų pirmiausia baigiasi sodybos ir fermos, paskui imi nebesutikti ir negausią augmeniją skabančių avių, kol galiausiai automobilis lieka vienišas dardėti stambokos skaldos žvyrkeliu, kurį iš visų pusių juosia rudi, negyvi akmenų laukai, iš visų pusių supami snieguotų kalnų viršūnių. Sniegas čia nutirpsta vėlai. Net ir liepos pradžioje pakelėje vis dar tysojo balti sniego lopai, tad vegetacijos sezonas čia labai trumpas. Tačiau net ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis augalai atkakliai bando kabintis į gyvenimą ir švelnina nesvetingą peizažą žiedų akelėmis.

Svínafellsjökull liežuvis ir jo apylinkės. Raudonuoja smulkioji rūgštynė (Rumex acetosa ssp. islandicus), šalia jos pajūrinė naktižiedė (Silenia uniflora). Gelsvus žiedus skliedžia sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides).

Šalia ledynų

Ledynai – unikalūs, stulbinantys ir galingi gamtos kūriniai. Vien dėl jų verta apsilankyti Islandijoje. Ledynai dengia apie 11% Islandijos teritorijos, o Vatnajökull ledynas yra pats didžiausias Europoje [5]. Dėl klimato šiltėjimo bei po ledynais vykstančių vulkaninių procesų Islandijos ledynai gana aktyviai tirpsta ir traukiasi, šalia savęs formuodami ledyninius ežerus ir lagūnas. Manoma, kad Islandijos ledynai gali visiškai ištirpti per maždaug 500 metų, kas turėtų didelės įtakos visos žemės klimatui ir vandens lygiui.

Ledynams formuotis reikia kelių gamtinių sąlygų: didelio kritulių kiekio ir 0oC neviršijančios vidutinės metinės temperatūros. Ar tokioje aplinkoje gali kas nors augti? Žinoma.

Svínafellsjökull ledynas. Už akmenų glaudžiasi geltonoji uolaskėlė (Saxifraga aizoides) ir miškinis skudutis (Angelica sylvestris).

Lavos laukai

Suakmenėjusi lavos upė netoli Dettifoss. Bestiebė naktižiedė (Silene acaulis).

Ne mažiau įspūdingai atrodo augalų pastangos įsikurti ugnikalnių išsiveržimų nuniokotose teritorijose. Iš tikro būtent ši rausva bestiebių naktižiedžių (Silene acaulis) salelė  juodame nuo ugnikalnio pelenų ir dūlančios pemzos smėlyje ir buvo tas postūmis atidžiau stebėti augalus šios kelionės metu. Galinga sustingusios lavos tėkmė ir mažas, trapus augalėlis atrodė labai kontrastingai.

Dollan lavos tunelis.

Augalai kuriasi ne tik tarp akmenų, bet net ir po jais. Kartais Islandijos paviršius panašus į suaižėjusią duonos plutą. Lava tekėdama po truputėlį vėsta, jos paviršius stingsta, o vidurys išlieka karštas ir takus. Skystai lavai ištekėjus, po sukietėjusia pluta susiformuoja ertmės ar net visi lavos tuneliai. Viename tokiame tunelyje, kuris po žeme tęsiasi net kilometrą, ekskursiją mums vedusi gidė pasakojo, kad niekas nežino, kiek tiksliai tokių tunelių yra Islandijoje. Šiuo metu atrasta apie 700, tačiau manoma, kad jų yra bent jau du kartus daugiau. Tunelius atrasti padeda žemės paviršiuje atsivėrusios angos. Tačiau akivaizdu, kad daug anksčiau už žmones tokius tunelius atranda ir ten įsikuria drėgmę ir pavėsį mėgstantys augalai. Pavyzdžiui, paparčiai.

Samanos

Bláa Lónið (Blue Lagoon).

Norint kažką tiksliau parašyti apie islandiškas samanas visgi derėjo nusipirkti augalų žinyną. Iš nuotraukų atpažinti, kokia tiksliai tai samana, sunku. Samanos dengia apie 50% viso Islandijos žėmės paviršiaus, tiek lavos laukus, tiek aukščiau virš jūros lygio esančias vietoves, kur kitokie augalai beveik neauga dėl nepalankių sąlygų [3]. Kartais samanos yra vieninteliai augalai, kurie sugeba augti konkrečioje vietovėje, kitais atvejais, jos yra svarbus dirvožemio atsistatymo po ugnikalnio išsiveržimo proceso etapas. Praėjus keliems šimtams metų po ugnikalnio išsiveržimo lavos laukus po truputėlį ima traukti samanos. Storėjant samanų sluoksniui mažėja dirvožemio erozija, po truputėlį formuojasi derlingo dirvožemio sluoksnelis, atkeliauja ir įsikuria kiti, dažniausiai žemučiai ir kantrūs alpiniai augalai ar žemi krūmai, tokie kaip karklai ir mėlynės. Tačiau samanos yra labai pažeidžiamos, jos neatsparioms mindymui, užtrunka ne vienerius metus, kol aktyvaus trypimo sužalotas samanų kilimas atauga, todėl neatsargus vaikščiojimas ar turistinis smalsumas gali padaryti didelės ilgalaikės žalos. Daugelyje Islandijos lankomų vietų susmaigstytos lentelės, prašančios nelipti ant samanų, o Keflavik oro uoste stovi stendas su Islandijos turisto priesaika, kurios vienas iš punktų yra nenužengti nuo tako.

Kálfafell apylinkės.

Visgi tokiose vietose, kur turistų srautas nedidelis, o samanų kilimas jau tankiai suaugęs, galima ir atsargiai pasivaikščioti. Jausmas, lyg eitum storu vilnoniu kilimu. Tik po kojomis ne minkšta lietuviška pelkė, o akmenys, kurių nelygumus ir tarpus užpildo purus samanų sluoksnis. Tarp samanų įsiterpia ir kiti smulkūs augaliukai: čiobreliai (Thymus praecox ssp. arcticus), glažutės (Cerastium alpinum), didesnes ir mažesnes žiedų burbuoles kelia alpinis rūgtis (Bistrota vivipara), mažoji pudmė (Tofieldia pusilla), vikšriai (Juncus). O atidžiau pažiūrėjus pastebi ir orchidėją – šiaurinę blandį (Platanthera hyperborean), kuri dar vadinama žaliąja šiaurės orchidėja.

Skógafoss.

Samanų spalva priklauso nuo to, kiek drėgmės ir lietaus jos gauna. Nors atrodo, kad Islandijoje daug lyja, nemažoje jos dalyje yra labai sausa. Dėl labai porėtos dirvožemio struktūros lietaus vanduo greitai susigeria. Samanos neturi šaknų sistemos, todėl jų vešėjimas priklauso nuo paviršinės drėgmės kiekio. Kai gyvenimo sąlygos darosi nepalankios, yra per šalta ar per sausa, samanos apmiršta ir laukia palankesnių sąlygų. Tačiau ten, kur vandens pakanka, tarkime šalia krioklio, jos yra vešlios ir žalios, ir ši smaragdinė žaluma yra nepakartojama.

Vandenyno pakrantės

Dyrhólaey pusiasalis. Pajūrinė gvaizdė (Armeria maritima).

Islandija įsikūrusi audringoje Atlanto ir Arkties vandenynų sankirtoje. Agresyvios bangos pakrantėse aktyviai dirba savo darbą, todėl čia mažai jaukių ramių pliažų, pakrantės reljefas raižytas, daug įspūdingų uolų, kurias suformavo tiek ugnikalnių išsiveržimai, tiek bangos. Tokiomis sąlygomis augalai kuriasi ten, kur bent kiek saugiau – ant uolų.

Uolos Stykkishólmur miestelyje, Snæfellsnes iškyšulyje.

Tikros lyderės čia pajūrinės gvaizdės (Armeria maritima), kurios įsitaiso tiek nedidelėse horizontaliose plokštumose, tiek ir visiškai vertikaliose bazalto sienose, be gailesčio plakamose šalto arktinio vėjo. Tokio stingdančio, ledu kvepiančio vėjo, kuris, rodos net tirštas nuo šalčio, tartum užšalti pradedantis vanduo, Lietuvoje nebūna net ir viduržiemį. O Islandijoje jis maišosi su geltona, niekad nenusileidžiančia vidurvasario saule, kurdamas nepakartojamus, visas jusles kutenančius pojūčius.

Uolos Hellnar miestelio pakrantėje. Pajūrinė naktižiedė (Silene uniflora).

Keliaujant Islandijos pakrantėmis kartais net sunku patikėti, ką gali sukurti vanduo ir ugnikalniai. Iš vandens kyla arkos ir pilys, iš smėlio kalasi žvynuotos drakonų uodegos. Mums įprasti nugludinti pakrantės akmenėliai čia gali būti 30 cm. skersmens ar net didesni. Senovėje, norint patekti į dirbti į žvejų laivą, reikėdavo išlaikyti tokio pajūrinio šimtakilograminio “akmenėlio” kėlimo testą. Mūsų į laivą nepriimtų 🙂

Miðlína tiltas tarp Eurazijos ir Šiaurės Amerikos tektoninių plokščių. Pajūrinis gyslotis (Plantago maritima).

Jei visgi tarp pakrantės uolų įsiterpia kokia smėlėta nerija, smėlis dažniausiai būna juodas su pemzos priemaišomis. Juodos kopos, apžėlusios smiltyninėmis rugiaveidėmis (Leymus arenarius) po žemu plieniniu dangumi atrodo didingai niūriai.

Miškai ir krūmynai

Ásbyrgi kanjonas. Plaukuotieji beržai (Betula pubescens), miškiniai snapučiai (Geranium  sylvaticum) ir lietus.

Apie Islandijos miškus pasakojamas toks anekdotas: „Ką daryti pasiklydus Islandijos miške? Atsistoti ir apsidairyti“. Tikrų miškų Islandijoje beveik nėra, vyrauja žemi beržynai ir karklynai. Beržai yra vieninteliai Islandijoje augantys medžiai, formuojantys natūralius medynus, kartais tarp jų įsiterpia vienas kitas šermukšnis. Dauguma kitų medžių rūšių yra atvežtinės ir dirbtinai sodinamos žmogaus siekiant padidinti Islandijos miškingumą. Tačiau kaip ir visada, kai į gamtos procesus ima kištis žmogus, iki galo nėra aišku, ar tos atsodinimo pastangos yra tikrai teisingos.  Medžiai atėjūnai, turėdami žymiai tankesnę lają nei būdinga Islandijos medžiams, stelbia įprastą pomedžių augmeniją. Tuo tarpu šviesūs beržynai puikiai sugyvena su įvairiausiais varpiniais ir žydinčiais augalais. Mūsų kelionės metu visa jėga žydėjo miškiniai snapučiai (Geranium  sylvaticum). Beje, tokiuose miškeliuose yra grybų, o islandai, kaip ir lietuviai, mėgsta grybauti.

Galingasis Dettifoss. Vilnotųju karklų (Salix lanata) ir alpinių bartsijų (Bartsia alpine) pieva jo kanjone.

Ten, kur aukštesniems medžiams augti sąlygos yra per daug nepalankios, kuriasi žemi karklynai. Karklų pieva mūsų akiai ne visai įprastas vaizdas, tačiau islandai tokiose pievose gano avis, iš karklų gamina pašarą žiemai. Skirtumas tarp medžio ir žolės Islandijoje išties nedidelis.

Pelkės ir šlapynės

Krafla ugnikalnio Víti krateris. Drėgnesnėse vietose nepasydami ugnikalnio pašonės baltuoja pūkuoti siauralapiai švyliai (Eriophorum angustifolium).

Kalnų slėniai Islandijoje dažniausiai drėgni ir pelkėti. Kadangi dirbamos žemės Islandijoje labai nedaug, slėniai dažnai aktyviai melioruojami, verčiami dirbamais laukais ir ganyklomis. Dėl ilgos arktinės dienos tokiose ganyklose auganti žolė yra nepaprastai vešli, žalia ir maistinga. Tačiau ten, kur lieka plytėti balos, ežerėliai ir pelkutės galima pamatyti neįsivaizduojamą paukščių įvairovę. Jei dar kartelį vyksiu į Islandiją, būtinai išbandysiu paukščių stebėjimo turą. O kalbant apie augalus, man įspūdingiausios baltom pūkuotom galvelėmis siūruojančios siauralapių švylių (Eriophorum angustifolium) pievos. Po mūsų pirmosios kelionės į Islandiją būtent švylis man buvo tikras Islandijos simbolis.

Seljalandsfoss apylinkės. Geltonos pelinių purienų (Caltha palustris) salos.

Šiuo metu balų ir upelių kraštai geltonuoja nuo purienų. Atvykus iš įkaitusios vasarinės Lietuvos šiek tiek sunku suvokti metų laikų kaitą Islandijoje. Islandijoje vis dar vėlyvas pavasaris, žydi alyvos, bijūnai, namuose daug kur įjungtas šildymas, nes vidutinė dienos temperatūra nesiekia dešimties laipsnių. O rugpjūtį jau prasidės ruduo, rugsėjį greičiausiai iškris pirmasis sniegas. Trys metų laikai maždaug keturis mėnesius. Išties reikia skubėti džiaugtis.

Geoterminės vietovės

Krýsuvík karštos versmės.

Vienas iš didžiausių Islandijos išskirtinumų yra gausios geoterminės vietovės, kur iš po žemių trykšta geizeriai, pukši karšto purvo puodai, veržiasi dvokiantys garai ir dujos, telkšo žalio ar mėlyno vandens balos. Daugelyje tokių vietovių vaikščioti galima tik griežtai sužymėtais ar net virš paviršiaus pakeltais takeliais, nes gruntas gali būti nestabilus, jo temperatūra per aukšta, gali nuplikinti išsiveržę garai. Dalis geoterminėse vietovėse augančių augalų, dažniausiai dumbliai, yra labai specifiški ir prisitaikę augti tik tam tikros cheminės sudėties ir temperatūros vandenyje. Tačiau dauguma augalų yra niekuo neįpatingi, augantys visoje Islandijoje. Jie tiesiog sugeba išlikti ir kažkokiu mistiniu būdu nevirsti vaistažolių arbata 🙂

Strokkur geizerio apylinkės.

Pievos

Seljalandsfoss. Miškiniai snapučiai (Geranium sylvaticum) ir aitrieji vėdrynai (Ranunculus acris).

Šiuo metų laiku Islandijos pievos yra panašios į floristo tobulai sudėliotas kompozicijas. Pirmu smuiku jose dažniausiai griežia mėlyni snapučių žiedai, tarp kurių pinasi geltoni vėdrynai, prigesinti islandinių žiognagių žiedeliai, įvairiausios rasakilos ir purūs asiūkliai. Struktūros ir dramos įneša vaistinė šventagaršvė ir miškinis skudutis, kurie, rodos, auga visur: prie ledynų, kopose, upelių ir krioklių šlaituose, žaliose ir vešliose pievose.

Po nuolatine Gullfoss krioklio dulksna. Miškinis snaputis (Geranium sylvaticum), raudonoji žiognagė (Geum rivale ssp islandicum), laibastiebė rasakila (Alchemilla filicaulis), gegužinis asiūklis (Equisetum palustre).

Nežinau, kas sugalvojo, kad asiūkliai yra piktžolė, kurią būtinai reikia naikinti. Vienas iš ryškesnių mūsų praėjusios kelionės įspūdžių buvo asiūklių ir vėdrynų pieva Þingvellir nacionaliniame parke. Patikrinau ją ir šį kartą – vis dar tobula. Esu tikra, kad jos nereikėjo persodinti, tręšti ar pjauti. Norėčiau tokio augalyno savo kieme.

Þingvellir nacionalinis parkas.

Sodai

Akureyri botanikos sode.

Keliaujant po Islandiją neatrodo, kad čia būtų galima turėti įspūdingus gėlynus. Nelabai yra ir tradicijų. Islandai tikrai mėgsta gėlių lovelius su vienmetėmis gėlėmis, kurios greičiausiai padeda gauti greitą ir užtikrintą efektą trumpiems pavasario ir vasaros mėnesiams. Bet gražesnių gėlynų ar augalynų prie sodybų nesimato. Keliaudama po Islandiją galvojau, kad čia būtų tikrai nesudėtinga kurti tobulus alpiniariumus. Tačiau visą mano įsivaizdavimą apie gėlių auginimo galimybes iš esmės supurtė apsilankymas Akureyri botanikos sode. Čia radau ne tik labai tikėtiną alpinių ir islandinių augalų kolekciją, kuri padėjo man identifikuoti daugumą mano nufotografuotų augalų, bet ir vešlius, spalvomis trykštančius gėlynus. Viso ko vinis buvo didžiojo aguonaičio (Meconopsis grandis) sąžalynai. Dabar suprantu, kodėl dauguma sodininkų suskysta pamatę gaiviai mėlynus aguonaičio žiedus – jis tikrai neprilygstamas.

Nedidelis ir jaukus Akureyri botanikos sodas yra puikus pavyzdys, kad galima rasti tinkamus augalus daugeliui klimatinių sąlygų. Gėlynai formuojami iš sinavadų, šilagėlių, aguonų, burbulių, pentinių, žiognagių. Žydinčios upės kuriamos iš uolinių levizijų (Lewisia cotyledon). Įspūdinga didžiulė raktažolių kolekcija. Kvepia ir žydi įvairiausi alyvų krūmai, o tokio storio šermukšnių kamienų Lietuvoje man dar neteko matyti.  Norisi kažko, kas subarktiniame klimate primintų olandišką bangą? Reikės labai pasistengti, bet nieko nėra neįmanomo.

Pabaigai

Po dviejų apsilankymų Islandijoje, man vis dar norisi grįžti. Labai norėčiau patirti islandišką žiemą, pamatyti šiaurės pašvaistę ir apledėjusios krioklius. Bet pinigėlio niekur neįmečiau. Islandijoje prie daugelio lankytinų objektų stovi stendai su užrašu: „Gamtai jūsų pinigai yra tiesiog šiukšlės“. Tad palieku pririštą minties siūlelį. Gal jis mane dar kartelį parves į Islandiją.

Nuorodos:

  1. Vegetation of Iceland. Icelandic Institute of Natural History. http://en.ni.is/botany/vegetation/index.html
  2. Changes in vegetation cover from the time of Iceland’s settlement.   Icelandic Institute of Natural History. http://en.ni.is/botany/vegetation/changes-in-vegetation/index.html
  3. Vegetation types: Major vegetation types in Iceland.   Icelandic Institute of Natural History. http://en.ni.is/botany/vegetation/vegetation-types/index.html
  4. Why Iceland Is Turning Purple https://www.hakaimagazine.com/features/why-iceland-is-turning-purple/
  5. Icelandic glaciers. https://notendur.hi.is/oi/icelandic_glaciers.htm

4 Comments Add yours

  1. Edita says:

    Nuostabu! Skaitydama Jūsų puikų tekstą, žiūrėdama gražuoles nuotraukas, tiesiog vėl atostogavau šioje ypatingoje šalyje!

    1. Aistė Pranckevičienė says:

      Smagu, kad patiko 🙂 Ačiū, kad užsukat, Edita.

  2. Diana says:

    Nerealu… labai užsinorėjau į Islandiją 😊 Super gražiai nufotografuota ir nerealiai aprašyta 😚

    1. Aistė Pranckevičienė says:

      Ačiū, Diana, Islandiją tikrai verta traukti į kelionių sarašą 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *