Kai studijavau Vytauto Didžiojo universitete sveikatos psichologijos magistrantūroje, mes turėjome streso įveikai skirtą kursą. Nors kurso tikslas buvo mus išmokyti padėti stresą įveikti kitiems, didelę kurso praktikos dalį sudarė relaksacijos užsiėmimai, kurių metu reikėjo išmokti atsipalaiduoti pačiai ir savo kailiu išbandyti skirtingas relaksacijos technikas. Tas kursas man labai patiko, net jam pasibaigus dar kurį laiką reguliariai atlikdavau atsipalaidavimo pratimus ir tai tikrai pravertė asmeniniame gyvenime. Po kurio laiko jau labai lengvai iš dienos rūpesčių šmurkštelėdavau į ramybės būseną, o paskui ir į miegą. Gebėjimas giliai atsipalaiduoti man taip pat labai padėjo gimstant mano dukroms, nes labai smarkiai palengvino sąrėmių diskomfortą. Tik bėda, kad gebėjimas atsipalaiduoti labai panašus į sportą – nustojus reguliariai treniruotis forma greitai prarandama.
Iš visų naudotų atsipalaidavimo pratimų man labiausiai patikdavo „Asmeninės erdvės“ vizualizacija, kurios metu reikia atsipalaiduoti, o tuomet kuo detaliau įsivaizduoti vietą, kurioje jaustumeisi ramiai ir saugiai. Tai gali būti vieta, kur gerai jautiesi būdamas vienas, arba vieta, kurioje gali susitikti ir pasitarti su vidiniu išminčiumi. Šiandien tuometinio saugios vietos vaizdinio jau ir nebeatgaminčiau. Tikrai atsimenu, kad ji buvo labai žalia, pilna vešlios gaivios augmenijos, kurią einant reikėjo skirti ranka, jaukios šviesos ir saulės, žaidžiančios tarp lapų, ir ramios, tirštos drėgmės. Deja, dabar ten lengvai nebegaliu atsidurti.
Spėju, kad asmeninės erdvės sensta ir keičiasi kartu su žmogumi. Jei šiandien man reikėtų sugalvoti vaizdinį, kuris sietųsi su visišku atsipalaidavimu, tai būtų atšiaurus Islandijos peizažas. Raudonas ir juodas lyg Marsas, suaižėjęs tarsi duonos kepalas, ir, būtinai, su iš kojų verčiančiu vėju. Nelabai primena standartinį relaksacijos tekstą apie saulę, šiltą smėlį ir bangelių teškenimą, tiesa? Bet šiuo metu man atrodo, kad būtent tas ledu kvepiantis vėjas geriausiai išmuštų iš galvos mintis, sudėliotų prioritetus ir padėtų prisiminti, kokio dydžio figūrėlė esi didžiuliame gamtos žaidime. Būti ir išlikti. Priimti ir paleisti. Turbūt apie tai ši islandiška meditacija.
Islandija šiuo metu toli, todėl tiesiog atveriu širdį tamsiems rytams ir lietui, apveju kaklą vilnone skara, įkvepiu šlapių lapų kvapą ir neriu į lietuvišką vėją. Kai grįšiu, pakursiu žindinį, užžiebsiu žvakes ir įsipilsiu sriubos, kuri sušildys iki ausų galiukų. Laukia nuostabūs rudens ir žiemos mėnesiai.
Šildanti islandiška morkų ir burokėlių sriuba
Pagal Inga Elsa Bergþórsdóttir ir Gísli Egill Hrafnsson „Into the North: Live well, eat well – the Icelandic way“
Šį sriuba kvapni, ryški, tiršta, natūraliai saldi ir aštri, su traškančiais kalendrų grūdelių grūdelių gabaliukais. Visada smagu, kai galiu pagaminti patiekalą, kuriame beveik visi ingredientai iš mano sodo.
6 porcijos
Reikės:
• 4 šaukštų alyvuogių aliejaus
• 1 šaukšto kalendros sėklų
• 2 svogūnų, smulkiai supjaustytų
• 1 čili pipiro (arba mažiau, jei bijote aštrumo, bet visiškai atsisakyti čili nerekomenduoju, nes burokėliai ir čili yra labai geras derinys), smulkiai sukapoto
• 2 šviežių ar džiovintų čiobrelio šakelių
• 1 lauro lapo
• 750 g. morkų, nuskustų ir sutarkuotų burokine tarka
• 450 g. burokėlių, nuskustų ir sutarkuotų burokine tarka
• 1.5 l vištienos ar daržovių sultinio
• 1 šaukšto raudonojo vyno acto
• Druskos, pipirų
• Grietinės
Puode įkaitiname aliejų ir ant nedidelės kaitros trumpai pakepiname kalendros sėklas, kad šios taptų kvapios ir traškios. Sudedame svogūnus ir pakepiname juos kol gražiai karamelizuojasi, apie 10 min. Sudedame susmulkintą čili pipirą, čiobrelius, lauro lapą, burokėlius, morkas, supilame sultinį ir vyno actą. Viską paverdame and nedidelės kaitros apie 25 min. Sriubai išvirus išgriebiame lauro lapą ir čiobrelio šakeles ir pertriname sriubą. Pagal skonį įdedame druskos, pipirų, patiekiama su grietine. Skanaus.
