Kelios mintys apie kapines

Alkiškių Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės

Nors labai mėgstu gėles ir sodininkavimą, yra viena vieta, kurioje sodininkavimo visiškai nesuprantu – tai kapinės. Tik praėjusios Vėlinės dar kartelį priminė gana keistas lietuviškas kapinių puošimo tradicijas. Man asmeniškai baisiausių dalykų kapinėse trejetukas yra neoninių spalvų dirbtinės gėlės, baltų plastikinių dailylenčių naudojimas želdinamo ploto borteliams ir kapų užklojimas plastikiniu vejos pakaitalu. Bet net ir atmetus šias kraštutines baisybes, šiuolaikinės kapinės man nepatinka. Iš vienos pusės jos labai individualistinės, iš kitos pusės – visiškai beveidės. Sakydama individualistinės, turiu galvoje aiškiai juodu granitu įrėmintus kapų kvadratus, tarp kurių kartais sunku ir praeiti. Kaip ir gyvenime, svarbiausia tvora ir „mano“ teritorija. Tačiau tuo pat metu tie sužymėti kvadratai visiškai identiški: vienodi juodi antkapiai, vieni nuo kitų kopijuojamos želdinimo kompozicijos, privalomos vienmetės vasarą ir chrizantemų kalnai rudenį. Į kapines važiuojama dirbti: ravėti, laistyti, šluoti, grėbstyti. Lietuviai naujose kapinėse nekenčia medžių, nes nuo jų byra lapai ar spygliai ir blogai auga lepios ryškios vienmetės. Tačiau tuo pat metu dūsaujama, kaip dažnai reikia važiuoti į kapus gėlių laistyti. Jaudinamasi, kaip kapas atrodo ir ką apie tai pasakys giminės.

Tačiau ar iš tikro būtent tai mus sieja su amžinybėn išėjusiais artimaisiais? Kai Vėlinių vakarą važiuoji per Lietuvą ir matai tamsoje žvakelėmis žibančius mažų kaimo kapinėlių kalnelius, sunku tuo patikėti. Lietuviškos kapinės ne visada buvo tokios ryškios ir įrėmintos, kokios jos yra šiandien. Labai myliu senas, retai lankomas kapines. Ar pastebėjot, kaip senos kapinės gražiai įsilieja į jas supančią aplinką? Žmogaus čia ir neturi būti daug.

Šis apsamanojęs kapas Alkiškių kapinėse tuoj visiškai susilies su mišku. Bet ar kyla abejonių, kad jame besiilsintį žmogų jo artimieji dar prisimena?

Mano supratimas, kas yra gražios kapinės, formavosi vaikystėje su seneliais prižiūrint prosenelės kapą Alkiškiuose. Apie tai jau šiek tiek rašiau. Alkiškių kapinės ypatingos tuo, kad vienija lietuvių ir latvių bendruomenes. Čia minimos net dvi kapų šventės: rugpjūtį, kai artimųjų kapus lanko latviai, ir Vėlinės, kai žvakeles dega lietuviai. Gal dėl to, kad čia susitinka dvi kultūros, o gal dėl to, kad tai senos kapinės, Alkiškiuose visada buvo žymiai didesnė kapų priežiūros formų įvairovė. Man labai patikdavo po šias kapines tiesiog vaikščioti, nes čia galėjai rasti provoslaviškų kryžių su ant kapo paliktais sausainiais vėlelei, santūrių betoninių paminkėlių tik su įspaustu šeimos vardu, kaltinių tvorelių, gražiai formuojamų mažučių gyvatvorių ar tiesiog bevardžių žole apžėlusių kauburėlių.

Centriniame Alkiškių kapinių take stovintis obeliskas kapinių įkūrimo data žymi 1933 -iuosius. Tačiau šalia pagrindinių kapinių glaudžiasi Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės, kuriose dauguma antkapių datuojama 1915 -taisiais.
Šis į obeliską atsirėmęs drožtinis Jėzusėlis atsirado visai neseniai. Ir nors jis niekaip nedera prie obelisko architektūros, atrodo be galo jaukiai ir šiltai.

Vienas elementas, kurio aš pasigendu daugelyje lietuviškų kapinių, yra suoleliai. Mano vaikystėje patogūs suoleliai Alkiškiuose buvo prie daugumos kapų. Nežinau, ar tai latviška tradicija, bet šiose kapinėse būdavo malonu ne tik dirbti, bet ir pasėdėti. Naujai besiplečiančiame kapinių plote suolelių jau nebėra, bet jie vis dar gyvi latviškoje kapinių dalyje. Kartais tikrai atrodo, kad latviai ramiau ir giliau jaučia ryšius su išėjusiais.

Mūrinė Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pastatyta 1865 metais. Bažnyčia stovi ant kalnelio latviškųjų kapinių centre, tapdama dvasiniu kapinių centru. Gyvenimas, šventės, mirtis ir anapusybė iki pat šių dienų čia labai arti vieni kitų.

Latvių kapai visada buvo puošiami žymiai santūriau, apsodinami daugiamečiais augalais ir lankomi rečiau. Tačiau kapų šventės rugpjūtį būdavo tikrai įspūdingos. Skirtingai nuo lietuvių, kurie per Vėlines verčiasi per galvą bandydami apvažiuoti per Lietuvą išsimėčiusius visų protėvių kapus, latviai su šeima kapuose praleidžia visą dieną. Prie kapo susirinkusi giminė bendrauja, degina žvakutes, eina į pamaldas, o tada visi kartu vaišinasi ir piknikauja iki pat vakaro. Taip kuriamos ir tęsiamos giminės tradicijos. Susitikimo metu niekas nepuola per daug kapų ravėti ar tvarkyti, svarbiausia, kad mirusieji prisimenami, o gyvieji yra kartu. Ant nelankomų kapų taip pat uždegamos žvakutės. Tuo tarpu gana dažnas lietuviškas vaizdelis yra pagal žvakučių ir chrizantemų vazonėlių skaičių ant kapo bandyti suskaičiuoti, kas iš giminės jį aplankė, gyvai taip ir nesusitinkant.

Gaila, kad kryžiai šiuolaikinėje kapinių architektūroje nebemadingi. Net ir nuvirtę jie atrodo didingai.
Tai turbūt seniausia Alkiškių kapinių dalis. Prie pat bažnyčios šventoriaus glaudžiasi visiškai nelankomų senų, žole užžėlusių kapų kvartalėlis. Kapelių ribas žymi tik vienas kitas pakrypęs kryžius ar sunkiai beįžiūrimi kauburėliai. Seneliai man pasakojo, kad tai greičiausiai kažkokios epidemijos aukų kapai. Gal dėl to ir nebėra kam jų lankyti. Ir visgi, man tai pati ramiausia ir jaukiausia kapinių dalis.

Latviškoji Alkiškių kapinių dalis man dvelkia ramybe. Būtent taip norėčiau būti palaidota – kad ant kapo augtų žolė, bet šalia susirinkę vaikai ir anūkai turėtų apie ką pasikalbėti ir būtų laimingi. Juk anksčiau ar vėliau net gražiausias antkapis nebereikš nieko ir nebeprimins nieko, nes nebus žmonių, kurie galėtų atsiminti. Šis laikinumas nėra toks jau baisus. Jei netikit, pasivaikšiokit po karių kapines. Nieko baisaus, kad nėra vardo. Vis dar yra žolė, yra medžiai, ir kažkam gyvenimas tęsiasi…

Vienas antkapis ir atpažintiems, ir nežinomiems kariams. To pakanka, kad juos atsimintume.
Toks pats antkapis draugui ir priešui.
Kiekvienas kryžius žymi tris, keturis, o kartais ir septynis žuvusius žmones.
Senoji Alkiškių kapinių tvora – mažutė riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Leave a Reply

Your email address will not be published.