“Labas rytas”, tarė šalna ir nubėgo žnaibydama gležnus gėlių žiedus. Bėgo nesidairydama, krykštaudama ir vartydamasi kūliais, kol stačia galva nėrė į rūsčią nendrių sieną. Už jos sustojo lyg stabo ištikta ir įsistebeilijo į tekančią saulę. Akimirką ar dvi taip stovėjo nejudėdama. Tada giliai įkvėpė šalto rudens ryto, pasistiebė ant pirštų galų ir vėl garsiai balsu juokdamasi pažiro tūkstančiais spindulių į visus šonus.
Ir kaip, žmogau, gali nevėluoti į darbą, kai tokie dalykai dedasi.
Och, kaip as tau pavydžiu galimybės fotografuoti kada norisi. Atsikėliau vakar ir pagalvojau koks puikus rytas fotografavimui…
Mano kiemas šalia, bet laiko fotografuoti ne visada yra. Tokiais rytais kaip vakar tiesiog nuvoginėju minutes nuo vaikų, makiažo ir kitų rytinių ritualų. Sumoj susikaupia koks penkiolika 🙂
Sveiki Aiste, nuotraukos Jūsų lyg iš vaikystės knygelių.. tokia švelni akvarelė.. gėlynas darnoje su šalia gyvuojančia pieva.. nuostabu! didelis ačiū už šiltą vaizdą, sukurtą su didele meile..
Tai jums, Salma, ačiū už gražius žodžius. Smagu, kad apsilankote. Laukiu ir jūsiškių skaitinių 🙂
Nuostabus sodas, nuostabūs žodžiai, nuostabios nuotraukos! Žaviuosi viskuo! tik pamanykit, 2013 metai, o radau jus tik 2020ir aikčioju!