Apie savo meilę smailiažiedžiams lendrūnams kalbėjau ne kartą. Tačiau kai pradėjau daugiau domėtis pievomis, negalėjau nepastebėti, kad Lietuvoje auga ir puikiai atrodo ne viena laukinė lendrūnų rūšis. Spėju, kad mano namų apylinkėse klesti smiltyninis lendrūnas (Calamagrostis epigejos). Šis lendrūnas plečiasi šakniastiebiais ir sudaro didžiulius sąžalynus, kurie greitai uždengia visokias neatsakingos žmogaus veiklos liekanas – senus pamatus, apleistus laukus ir statybos aikšteles. Vakar vaikščiodama po savo rajonėlį niekaip negalėjau atsistebėti, kokie žmonės visgi bjaurūs ir netvarkingi… ir kaip atkakliai gamta bando su tuo susitvarkyti.

Smiltyniniai lendrūnai gana agresyvūs, stipriai stelbia kitus toje pačioje pievoje norinčius augti augalus, todėl sudaro švarias, beveik monokultūrines salas, kurios šiuo metų laiku atrodo labai įspūdingai. VU botanikos sodo puslapyje rašoma, kad šis lendrūnas padeda atsigauti nualintoms dirvoms. Jis rekomenduojamas ir kaip birius dirvožemius sutvirtinantis augalas. Šis augalas tikrai netiks mažai namų valdai, bet dideliuose pievų plotuose, kurių nesinori labai prižiūrėti, galėtų būti pritaikomas. O palendrinėti po tokias pievas yra tikras malonumas.

Šiuos lendrūnus fotografavau apleistoje statybų aikštelėje. Lendrūnų salos buvo įsitaisiusios greta apleistų ir apsamanojusių pamatų. Šalia lendrūnų gražiai auga sedulos – puikus ir nereiklus derinys. Reiks atkeliauti čia žiemą ir pažiūrėti, kaip žaidžia lendrūnų žiedynai ir raudonos sedulų šakos.

Ši lendrūnų pieva visai šalia autostrados. Spėju, kad ji pakeitė kažkada čia buvusius dirbamus laukus. Vasaromis šioje pievoje ganosi karvės, bet lendrūnams nė motais. Panašu, kad karvės labiau nuskabo šalia augančius kaimynus, nes pievoje lendrūnų salos ryškiai išsiskiria aukščiu ir tankumu. Lendrūnų šluotelių žvilgesys vakaro spinduliuose buvo toks užburiantis, kad likau su jais iki pat saulės laidos.

Ne mažiau gražūs lendrūnai ir šarmotais rudens rytais. Dar labiau išryškėja lenktų lapų grafika ir smailių žiedynų grakštumas.

Kaip ir pirmojoje pievoje, šioje šalia lendrūnų po truputėlį kuriasi sedulos, beržai, matosi rykštenių, laukinių morkų ir gauromedžių salelės. Gaila, kad neužtikau šio kampelio vasarą. Būtų smalsu patyrinėti, kaip tokioje pievoje jaučiasi žydintys augalai. Ką gi, ši užduotis lieka kitiems metams.