Pievos metai

Netoli mano namų yra labai graži pieva. Ne kartą ją fotografavau ar užsiminiau apie ją savo įrašuose. Vis galvoju apie natūralios pievos kūrimą savo sklype, todėl, kad geriau perprasčiau pievos gyvenimo ciklą, pernai nusprendžiau tą pievą patyrinėti atidžiau. Taigi šis įrašas apie vienerius natūralios pievos metus.

Pieva, apie kurią noriu papasakoti, yra šlapia, molinga ir apleista. Jau kelerius metus jos niekas nešienauja. Prieš dvejus metus ši pieva dar buvo šiek tiek ganoma, tačiau pernai nebesutikau ir gyvulių. Kaip ir būdinga lietuviškoms pievos, ši neprižiūrima pieva ima užželti ir po truputėlį virsta miško jaunuolynu. Nepaisant to ši pieva mane žavi savo turtingumu ir augalų kaita – ji beveik niekada nebūna nuobodi. Džiaugčiaus, jei pavyktų kažką panašaus sukurti savo sklype.

Pavasaris: geltona šalpusnių banga

Šalpusniai yra pirmieji pavasario pranašai. Visgi daugelis savo soduose jų nepageidauja. Iki šiol maniau, kad šalpusnynai būdingi drėgnai ir rūgštokai dirvai, ir ten, kur veši šalpusniai, niekas daugiau ir neauga. Pieva šį mano įsitikinimą sugriovė. Pavasarį ji visa pasidengia geltonu aksominiu šalpusnių kilimu, tačiau vėliau šalpusnių žiedeliai virsta baltais pūkais, kuriuos pakeičia gerokai aukštesni augalai. Nors pievos žemutinėje paklotėje paieškojus galima rasti vieną kitą šalpusnio lapą, jie vėliau nedominuoja, o įsipintina į bendrą tankų žolynų kilimą.

pieva 2 pieva 1

pieva 3

Pirmieji vasaros žingsniai: baltų skėtukų metas

Gegužės mėnesį pieva po truputėlį ima aukštėti. Žydi vėdrynai, tačiau ypatingą įspūdį sukuria skėtinių augalų masyvai. Net ir su augalų žinynu aš nesugebu jų tiksliai identifikuoti. Vieni iš jų žemesni, kiti beveik mano ūgio. Rodos galėtum į tas baltas putas nerti ir plaukti. Drugiai ir įvairūs vabzdžiai taip ir daro.pieva 4

pieva 5

Mergaitiškai švelnus birželis

Birželio mėnesį pievoje ima ryškėti rausvos ir mėlynos salos. Žydi šilkažiedės gaisrenos ir pieviniai katilėliai. Tiek vienų, tiek kitų augalų grupės atrodo tarsi plevenančios ore – stiebeliai plonyčiai, tad iš toliau atrodo, jog žiedeliai sklendžia. Atidžiau paieškojus pievoje galima aptikti ir retesnį augalą – baltijinę gegunę – vieną iš nedaugelio Lietuvoje augančių orchidėjų.

pieva 6 pieva 7 pieva 8

 

Liepa: graižažiedžių ir pupinių augalų laikas

Liepą pieva pasistiebia dar labiau aukštyn. Žydi pievinės žilės ir vienmetės šiušelės. Šiuo metu pievoje dominuoja balti ir geltoni tonai – šis derinys man labai gražus. Vienas iš didžiausių atradimų – pupinių augalų grožis. Matyt molingoje pievoje jie jaučiasi labai gerai. Pievoje auga įvairūs dobilai, liucernos ir dar daugybė kitų, kurių vardų nepasistengiau išsiaiškinti. Nors pavieniai augalai neatrodo labai išvaizdūs, jie sudaro tankius sąžalynus ir kupstus, kurie net ir iš tolo atrodo labai gražiai. Ypatingai gražūs barkūnai. Pievoje jie beveik siekia mano ūgį ir kvepia nuostabiai. Vien dėl jų norisi pievoje sutikti vakarus. Liepą pradeda rausti ir siauralapių lendrūnų šluotelės, tačiau tikroji jų aukso valanda dar priešakyje.

pieva 9 pieva 10 pieva 11

Rugpjūtis, rugsėjis ir lendrūnų kariuomenė

Artėjant rudeniui pievos spalvos vis labiau gęsta, tačiau jas keičia lendrūnų masyvai. Lendrūnai siekia 160 cm. ir daugiau. Jie želia tankiomis, didelėmis grupėmis, kurias sunku peržengti. Jautiesi, lyg žvelgtum į smilgelių jūrą. Tačiau gamta yra dėmesinga ir tarp grupių palieka natūralius tarpus, kuriais įmanoma visai patogiai judėti. Jei tuos tarpus dar truputėlį prižiūrėti ir šienauti, būtų galima sukurti tikrai įspūdingą reginį. Rugsėjį į lendrūnų masyvus įsipina vienas kitas kanadinės rykštenės žiedas. Daug kur rykštenės plinta nevaldomai, tačiau šioje pievoje jos beveik nesiplečia. Gal joms ne visai tinka sąlygos, o gal negali konkuruoti su labai stipriais lendrūnais.

pieva 12 pieva 13 pieva 15

Sidabrinis pievos sezonas

Pieva išlieka graži ir po šalnų. Pradžioje sidabrinė ir žvilganti, vėliau vis blankesnė ir labiau priglundanti prie žemės. Bet net ir žiemos viduryje mes su dukra kartais keliaujame į pievą pasiskinti gėlių. Daugelis augalų pakankamai struktūriški ir išlaiko savo formą iki pat pavasario. Mane visada stebino, kaip gamtoje susitvarko tokie dideli ir aukšti smilgų sąžalynai. Juk savo kiemuose mes juo kertam ar deginam, kad padarytume vietos naujai kartai. Panašu, kad pievoje didįjį priežiūros darbą padaro sniegas, gražindamas žemei tai, kas iš jos išaugo. Ir metų ciklas vėl prasideda. Šalpusniai jau vėl žydi…

pieva 17 pieva 16 pieva 19

8 Comments Add yours

  1. Rasa says:

    Ačiū, Aiste, už tokį nuoseklų reportažą.
    Na ką galiu pasakyti, jei prie nuotraukų būtų prierašas – P.Oudolf dizainas – nelabai ir pasiginčyti galėtum :)Tikrai, gamta – tobuliausias dizaineris …

    1. Aiste says:

      Man turbūt įdomiausia buvo atrasti, kokie natūralūs lietuviški augalai gali “oudolfiškai” sugroti. Tik turbūt ežiuolių sėklų gauti būtų lengviau, nei kokių pievinių žilių 🙂 O gamta tikrai puiki dizainerė, svarbiausia jai per daug netrukdyti.

  2. Loreta says:

    Nuostabus pasakojimas apie pievą. Skaičiau, gėrėjausi ir džiūgavau – poetiška,bet ir tikslu,konkretu. O įdomu turėtų būti ir mokslininkui, ir poetui, ir augalų žinovui. Jau turiu Jūsų puslapį atmintinėje, lauksiu naujų pasakojimų.

    1. Aiste says:

      Sveiki, Loreta, ačiū už gražius žodžius. Būti mokslininku tikrai neblogas dalykas, o va kaip su poetais ir augalų žinovais, nežinau, neteko išbandyti:) Bet man atrodo, kad šie dalykai neišvegiamai veda vienas link kito: kai mėgsti mokytis, stengiesi kuo daugiau sužinoti apie augalus, kai stebi gamtą, negali nematyti jos grožio. O tada jau tik žingsnis iki poezijos. Taigi turbūt daugelis sodininkų yra šiek tiek poetai 🙂

  3. Kristina says:

    Mes gyvename tokiose pievose 🙂 Ačiū už puikų aprašymą ir foto 🙂

    1. Aiste says:

      Smagiai gyvenate:) Sėkmės Jums ir visai Jūsų bendruomenei.

Leave a Reply

Your email address will not be published.