Kodėl daržai naudingi protui

Prieš porą savaičių vienas periodinis lietuviškas leidinys paprašė manęs atsakyti į klausimus apie kognityvinių funkcijų prastėjimą ir būdus to išvengti. Tarp veiksnių, padedančių efektyviai lėtinti kognityvinių funkcijų blogėjimą vyresniame amžiuje, yra minima ir sodininkystė. Kai savo kolegei papasakojau apie sodininkystės naudą smegenų veiklai, ji paklausė: “bet turbūt čia ne apie paprastus daržus eina kalba?”. Įsitikinimas, kad tam, kad būtume sveiki, mums reikia daryti kažką labai ypatingo, yra vienas iš sveikatos mitų. Taip kilo noras daugiau pakalbėti apie specifinę sodininkystės naudą sveikatai. Bet pradėjusi rašyti gana greitai supratau, kad jei norėsiu pasakoti apie visus mechanizmus, kaip sodas gali padėti pagerinti sveikatą, straipsnis gausis labai ilgas. Taigi nusprendžiau, kad geriau vietoj vieno straipsnio po truputėlį parašysiu kelis. Užduotis naujam sezonui 🙂

Neseniai paskelbta mokslinių straipsnių meta-analizė apie sodininkystės naudą parodė, kad sodininkystė padeda pagerinti emocinę sveikatą, mažina depresijos ir nerimo sutrikimų riziką, sodininkai pasižymi geresne fizine sveikata, mažesniu antsvoriu ir bendrai yra labiau patenkinti gyvenimu (Soga, Gaston, & Yamaura, 2016). Teigiamas sodo poveikis sveikatai yra kompleksinis ir apima biologinį, psichologinį ir socialinį lygmenis. Sodininkystė ar daržininkystė prisideda prie sodininkų fizinės sveikatos palaikymo, nes netiesiogiai skatina didesnį fizinį aktyvumą, sveikesnius mitybos įpročius, didesnį vaisių ir daržovių vartojimą. Buvimas gamtoje ir sąveika su ja padeda įveikti emocinį stresą ir protinį nuovargį. Taigi sodas gali reikšmingai prisidėti prie mūsų emocinės gerovės ir darbingumo. Galiausiai sodai prisideda prie mūsų socialinės gerovės, nes bendri interesai skatina sodininkus tiesiogiai ar virtualiai daugiau bendrauti tarpusavyje, derliaus dalybos padeda atnaujinti ar sustiprinti draugystes ar šeimyninius ryšius, o visa tai stiprina bendruomeniškumo ir priklausymo grupei, reikalingumo, naudingumo jausmus, kurie žmogui yra labai svarbūs.

Šį kartą daugiau pakalbėsiu apie sodo poveikį kognityviniams procesams, nes ši sąsaja mažiau akivaizdi ar savaime suprantama. Nepretenduoju į labai išsamią visų pažintinių procesų apžvalgą, bet jei ieškote “protingo” pateisinimo savo sodininkystės hobiui, tikiuosi jį rasite 🙂

Trumpai apie kognityvines funkcijas ir jų tarpusavio sąveikas

Pradėti reikėtų nuo to, kas yra vadinama kognityvinėmis funkcijomis. Kognityvinės funkcijos yra dėl galvos smegenų veiklos vykstantys psichiniai procesai, kurių dėka mes galime suvokti, apdoroti ir reaguoti į įvairią informaciją. Mes gyvename nuolatiniame informacijos sraute, todėl mūsų smegenyse yra didelis įvairių kognityvinių funkcijų arsenalas, skirtas priimti skirtingo tipo informaciją (klausa, rega, kvapai, skonis, lytėjimas), o taip pat apdoroti ją skirtingais būdais (pavyzdžiui, tiesiog pasyviai atkreipti dėmesį, analizuoti, lyginti, ar išsaugoti informaciją ateičiai). Atskiros kognityvinės funkcijos veikia kartu tam, kad informacija būtų teisingai suvokta ir prasmingai apdorota. Pavyzdžiui, informacijos apdorojimo procesas prasideda nuo to, kad mes į kažką atkreipiame dėmesį. Tuomet įsijungia suvokimo procesai, smegenys identifikuoja, su kokio tipo informacija turi reikalą. Tam, kad teisingai suvoktume informaciją, ji lyginama, su informacija, kurią mes jau žinome, t.y. įsijungia atminties procesai. Jei tą informaciją reikia kažkaip panaudoti, smegenyse aktyvuojami sprendimo priėmimo procesai, t.y. mąstymas. Sudėtingas planavimo, organizavimo ir veiksmų koordinavimo veiklas reguliuoja vykdomosios kognityvinės funkcijos. O jei dar norėsime informaciją perduoti kitiems, mums reikės kalbos.

Dėmesys yra viena svarbiausių kognityvinių procesų, nes būtent nuo jo priklauso, kaip sėkmingai bus naudojami kiti kognityviniais ištekliais: atmintis, mąstymas ar organizaciniais įgūdžiais. Dėmesys gali būti kryptingas (valingas) arba nekryptingas (nevalingas). Kryptingas dėmesys yra vykdomųjų kognityvinių funkcijų, kurių dėka mes galime valingai ir organizuotai veikti bei spręsti kylančias problemas, pagrindas. Kryptingo dėmesio dėka užsiimdami kažkokia veikla mes išliekame susikaupę ir ignoruojame aplinkoje esančius trikdžius. Tačiau kryptingas dėmesys turi vieną trūkumą – mes negalime išlikti labai susikoncentravę ilgą laiką. Net tikrai patinkančios ir įdomios veiklos po kurio laiko sukelia protinį nuovargį ir kryptingo dėmesio išsekimą.

Blogėjant kryptingam dėmesiui prasideda savotiška grandininė reakcija, kuri paveikia kitų kognityvinių procesų efektyvumą, mūsų darbingumą ir sprendimų kokybę. Dėl pablogėjusio dėmesio blogėja suvokimas, didėja tikimybė, kad mes informaciją suvoksime netiksliai ar nepilnai. Išauga klaidų ir neteisingų interpretacijų rizika. Kai esame išsiblaškę, sunkiau efektyviai panaudoti atmintyje turimas žinias, patirtį ir įgūdžius. Darosi sunkiau mąstyti, nes gilesnė analizė reikalauja atsitraukti nuo dabar vykstančių įvykių ir pažvelgti į situaciją platesniame kontekste. Todėl blogėjant kryptingam dėmesiui darosi sunkiau rasti sprendimus, kurie nėra akivaizdūs, mažėja kūrybiškumas. Taip pat darosi sunku planuoti ir nuosekliai tuos planus įgyvendinti. Blogėjant dėmesio koncentracijai didėja dirglumas, blogėja emocijų kontrolė, sprendimai darosi impulsyvesni, pagrįsti akimirkos nuotaika ar įspūdžiu. Didėjantis dirglumas po truputėlį komplikuoja tarpasmeninius santykius, pavargęs žmogus nėra linkęs bendrauti ir bendradarbiauti, mažėja socialumas.

Pagrindinė priemonė, padedanti mums atsigauti nuo protinio nuovargio ir susigražinti gebėjimą kryptingai susikaupti, yra miegas. Visgi šiuolaikinio beprotiško gyvenimo tempo, užduočių, begalinės stimuliacijos sukuriamas nuovargis yra toks didelis, kad vien miego poilsiui nebeužtenka. Maža to, pervargus jis dažnai sutrinka. Todėl labai svarbu rasti būdų pailsinti savo kognityvinius procesus nemiegant. Viena iš tokių galimybių, kurią plačiau tyrinėja aplinkos psichologai, yra buvimas atstatančioje aplinkoje.

Kas yra atstatanti aplinka?

Kaplan (1995) sukūrė dėmesio atstatymo teoriją (ang.k. Attention Restoration Theory), kuria bando paaiškinti, kokia turi būti aplinka, kad ji padėtų susigrąžinti darbingumą. Anot Kaplan, mūsų smegenys ilsisi, kai vietoj kryptingo dėmesio dominuoja nekryptingas dėmesys. Nekryptingu vadinamas toks dėmesys, kuriam nereikia pastangų – tai natūraliai, spontaniškai kylantis įsitraukimas. Pavyzdžiui, nevalingas dėmesys dominuoja skaitant įdomią knygą, kurios siužetas mus įtraukia ir veda puslapis po puslapio. Tokią įsitraukimo būseną dažnai sukelia ir gamta. Visgi vien buvimas gamtoje savaime neužtikrina, kad mūsų dėmesys ilsisi. Kad aplinka taptų atstatančia, ji turi atitikti tam tikras sąlygas:

  • Atsiribojimo, nutolimo galimybė – dėmesys ilsisi tada, kai mes sugebame atsiriboti nuo visų protinių veiklų, kurioms reikia kryptingo dėmesio. Svarbus ne fizinis vietos pakeitimas (pavyzdžiui, iš ofiso į parką), bet psichologinis persijungimas. Aplinka turi turėti kažką, kas sugebėtų šį perjungimą paskatinti. Tam reikalingi du dalykai: esamų, nuovargį sukeliančių dirgiklių (pavyzdžiui, triukšmo, didelio žmonių kiekio, sienų) nebuvimas ir kitokių, patraukiančių dirgiklių (pavyzdžiui, kvapai, erdvė, spalvos, vėjas) buvimas.
  • Apimtis, erdvė – atstatanti aplinka turi būti turtinga, įdomi, patraukianti, kad galėtų užimti mūsų protą, atkreipti dėmesį, stimuliuotų pojūčius. Taigi ji turi būti santykinai didelė. Tačiau fizinis dydis vėlgi nėra svarbiausias kriterijus. Žymiai svarbiau, kad aplinka būtų darni ir kurtų visumą, tarsi kitokį pasaulį, į kurį būtų galima pasinerti.
  • Aplinka turi atitikti asmens polinkius, poreikius ir tikslus. Pavyzdžiui, vienas žmogus ilsėsis žiūrėdamas į kalną, kitas į jį kopdamas. Tačiau jei bijantį aukščio žmogų versime kabarotis ola, o aktyvų turizmą mėgstančiam liepsime savaitę vaikščioti patogiais takeliais kalno papėdėje, gamta neturės jokio atstatančio poveikio.

Tyrimai atlikti su įvairaus amžiaus žmonėmis rodo, kad buvimas gamtoje ir prasminga veikla joje padeda pagerinti dėmesio rodiklius. Pavyzdžiui, Berto (2005) atlikta eksperimentų serija parodė, kad net gamtos vaizdų žiūrėjimas padeda greičiau atstatyti dėmesio rodiklius po sukelto nuovargio. 20 min. pasivaikščiojimas parke reikšmingai gerino dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą turinčių vaikų dėmesio užduočių atlikimą, tuo tarpu pasivaikščiojimas po miesto senamiestį ar gyvenamąjį rajoną tokio poveikio neturėjo, kas rodo, jog būtent aplinka, o ne pati veikla turi teigiamą poveikį dėmesiui (Taylor & Kuo, 2009).

Ar sodas/daržas gali būti atstatančia aplinka?

Esminė Kaplan dėmesio atstatymo teorijos prielaida yra nekryptingo dėmesio buvimas. Sodininkystė reikalauja įsitraukimo, planavimo, ilgalaikių tikslų, taigi, atrodytų, jog tai yra kryptingo dėmesio reikalaujanti veikla. Visgi tyrimai rodo, kad tiek tikslinga terapinė sodininkystė specialiai sukurtuose soduose, tiek mėgėjiški individualūs sodeliai veikia atstatančiai. Jei pažiūrėti atidžiau, sodai pakankamai gerai atitinka atstatančios aplinkos kriterijus. Sodas suteikia atsiribojimo ir nutolimo galimybę, tiek fizine, tiek psichologine prasme. Daugeliui sodininkų sodai sukuria savito uždaro pasaulio jausmą; pasaulio, kuris įtraukia ir sutrikdo laiko nuovoką. Sode yra daug stimuliacijos, kuri skatina nekryptingą dėmesį, ar tai būtų pražydęs žiedas, vėjo, šnaresys smilgose, vėsi rasa, drėgna žemė rankose ar saulėlydis su puodeliu arbatos. Atskiro pasaulio iliuziją dar labiau sustiprinti galima kuriant teminius sodus, sode pasodinant augalus ar įkurdinant sodo elementus, turinčius stiprias asociacijas su tam tikra vieta ar laikotarpiu. Pavyzdžiui, jei vaikystėje močiutės sodyba asocijavosi su saldžiu jazminų kvapu, jazminas prie terasos mažučiame miesto namo vidiniame kiemelyje jus perkels į žymiai didesnę vaikystės kaimo erdvę. Taigi sodo atstatomoji vertė matuojama ne fiziniu sodo dydžiu, bet jo psichologiniu poveikiu bei gebėjimu ištraukti mus iš kasdienių rūpesčių srauto. Bet turbūt svarbiausias sodo aspektas, darantis jį ypač efektyvų atstatant mūsų dėmesio nuovargį yra garantuotas jo atitikimas mūsų poreikiams. Sodas yra kuriamas sau ir su tikslu, tad ši gamtos ir žmogaus sąveika natūraliai yra tokia, kokios asmeniui reikia. Toks tikslingas santykis užtikrina, kad sodas bus reguliariai ir dažnai naudojamas, jame praleidžiama daug laiko, todėl net negalėdamas lygintis su natūralia gamta įvairove, įspūdžiais ir masteliu, jis išlieka efektyvus.

Sodo naudą įveikiant nuovargį ir stresą gerai iliustruoja Olandijoje atliktas tyrimas (Van Den Berg & Custers, 2011). Mokslininkai 30 sodininkų paprašė atlikti dėmesio testus. Testais buvo tikslingai siekiama tiriamuosius nuvarginanti, sukelti stresą ir pabloginti nuotaiką. Stresas ir nuotaika po testų buvo įvertinti tiek subjektyviai, klausiant tiriamųjų, kaip jie jaučiasi po tokių užduočių, tiek objektyviai, išmatuojant streso hormono kortizolio kiekį seilėse. Tada pusės tiriamųjų mokslininkai paprašė pusvalandį padirbėti savo sode. Kitų – likti namuose ir pusvalandį paskaityti. Dirbusių sode tiriamųjų kortizolio lygis po pusvalandžio nukrito iki normos, o nuotaika pasitaisė. Skaičiusių knygą grupėje kortizolio lygis ne taip žymiai, bet irgi šiek tiek mažėjo, tačiau nuotaika nekito ir išliko gana bloga. Žinoma, atsistatyti po realių gyvenimo stresų pusvalandžio sode gali ir neužtekti. Visgi šis tyrimas iliustruoja, kad kurdami sodą mes tuo pačiu plečiame ir savo poilsio bei streso įveikos priemonių arsenalą.

Van Lindern ir kt. (2016) teigia, kad nuolat naudodamiesi atkuriančia aplinka, mes ne tik atkuriame kryptingo dėmesio resursus, bet vystome ir kitus psichologinius išteklius, kurie reikalingi sveikam ir kokybiškam gyvenimui. Tai gerai iliustruoja Sommerfeld, Waliczek ir Zajicek (2010) atliktas tyrimas, kuriame buvo analizuojama 50 m. ir vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybė. Palyginus sodininkyste užsiimančius ir neužsiimančius tiriamuosius buvo nustatyta, kad sodininkai pasižymėjo geresne bendra gyvenimo kokybe ir buvo labiau patenkinti savo gyvenimu, nei sodininkyste neužsiimantys jų bendraamžiai. Sodininkai rečiau subjektyviai jautėsi seni ir nurodė turintys daugiau energijos. Jie taip pat dažniau turėjo ilgalaikių planų, buvo optimistiškiau nusiteikę ir jautėsi labiau kontroliuojantys savo gyvenimą. Sodininkams taip pat buvo būdingas didesnis smalsumas, jie dažniau teigė, kad gyvenime yra daug juos dominančių dalykų.

Taigi, apibendrinant, jei jums nepatinka sodininkystė ar daržai, nepulkite jų užsiveisti. Yra daugybė kitokių būtų ilsėti ir gyventi pilnavertiškai. Sodas gali padėti atsigauti ar pagerinti darbingumą, tačiau svarbu, kad veikla sode atitiktų jūsų tikslus ir poreikius. Bet jei sodininkystė jums patinka, nesigėdinkite ir nesijauskite kalti dėl sode praleistų valandų. Sodas sveika jūsų smegenims.

  1. Berto, R. (2005). Exposure to restorative environments helps restore attentional capacity. Journal of Environmental Psychology, 25(3), 249–259. http://doi.org/10.1016/j.jenvp.2005.07.001
  2. Kaplan, S. (1995). The restorative benefits of nature: Toward an integrative framework. Journal of Environmental Psychology, 15(3), 169–182. http://doi.org/10.1016/0272-4944(95)90001-2
  3. Soga, M., Gaston, K. J., & Yamaura, Y. (2016). Gardening is beneficial for health: A meta-analysis. Preventive Medicine Reports, 5, 92–99. http://doi.org/10.1016/j.pmedr.2016.11.007
  4. Sommerfeld, a J., Waliczek, T. M., & Zajicek, J. M. (2010). Growing Minds: Evaluating the effect of gardening on quality of life and physical activity level of older adults. HortTechnology, 20(4), 705–710. Retrieved from http://www.scopus.com/inward/record.url?eid=2-s2.0-77956195137&partnerID=40&md5=0a0a47c428fc7328a797bcd2c2bd80e7
  5. Taylor, A. F., & Kuo, F. E. (2009). Children with attention deficits concentrate better after walk in the park. Journal of Attention Disorders, 12(5), 402–409. http://doi.org/10.1177/1087054708323000
  6. Van Den Berg, A. E., & Custers, M. H. G. (2011). Gardening promotes neuroendocrine and affective restoration from stress. Journal of Health Psychology, 16(1), 3–11. http://doi.org/10.1177/1359105310365577
  7. von Lindern, E., Lymeus, F., & Hartig, T. (2016). The restorative environment: A complementary Concept for Salutogenesis Studies. The Handbook of Salutogenesis, 181–195. http://doi.org/10.1007/978-3-319-04600-6

2 Comments Add yours

  1. Dalia says:

    Kaip visada, labai patinka tavo gebėjimas sklandžiai dėlioti mintis. Čia turbūt tavo sodo ir daržo poveikio dalis – juokauju :). Noriu prisidėti apie sodo ar daržo naudos psichinei sveikatai. Neseniai skaičiau straipsnį apie tai, kad mokslininkai atrado žemėje gyvenančią bakteriją Mycobacterium vaccae, kuri paskatina serotonino gamybą smegenyse. Vadinasi, dar ir biologiniu pagrindu sveika sodininkauti ar daržininkauti. Man tai patvirtino dėl ko aš grįžusi iš darbo taip norėdavau eiti persodinti savo buto gėles…

  2. Butent, kad įsitikinimas, kad tam, kad būtume sveiki, mums reikia daryti kažką ypatingo, yra vienas iš sveikatos mitų. Mes juk visi viską žinome kas sveika, o kas ne, bet vistiek elgiamės savaip, o paskui kai pakerta pirmieji ligos simptomai naiviai klausiame kodėl. Sodo ir daržo priežiūra mane asmeniškai veikia raminančiai, nes turiu galimybę bent šiek tiek prisiliesti prie gamtos ir tuo džiaugiuosi kiekvieną kartą.

Leave a Reply to sodo traktoriukai Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *