Apie šeivamedžių žiedų sirupą ir gyvenimo tikslus

Bręstantis šeivamedžių žiedų, apelsinų ir citrinų sirupas

Šiais metais pirmą kartą gaminau juodauogio šeivamedžio (Sambucus nigra) žiedų sirupą (angl. Elderflower cordial). Pirmiausiai klasikinį, iš paprasto laukinio juodauogio šeivamedžio žiedų, kuriuos susirinkau slampinėdama po Menčių karjerą, o vėliau ir iš savo auginamos raudonlapės dekoratyvinio juodauogio šeivamedžio formos “Black Beauty”. Šeivamedžio žiedų sirupas yra skanus, kvapus ir Lietuvoje nepelnytai nepopuliarus pagardas, tačiau papasakoti apie jį noriu ne vien dėl to. Man šis sirupo virimo procesas padėjo įgyvendinti daugiau nei trisdešimt metų brandintą norą išbandyti šeivamedžio burtus. Kas čia per gyvenimo tikslas, išsivirti šeivamedžio žiedų sirupą, pasakysite. Bet žmogaus psichologija yra nuostabi ir kartais kažkada vaikystėje nepatenkinti norai ar smalsumas ilgiems metams nusėda giliai viduje ir krebžda, kol nėra patenkinami. Būtent vaikystės smalsumu ir yra pagrįsta mano nepaaiškinamai didelė simpatija šeivamedžiams.

Mano mėgiamas vaikystės paveikslėlis, sužvejotas interneto platybėse. Autorius Jan Marcin Szancer. Šaltinis: http://bajaluki.blogspot.lt/

Mano seneliai turėjo didelę biblioteką, kurioje net pora lentynų buvo paskirtos pasakų knygoms. Ten buvo ir du H.C.Anderson pasakų leidimai, vienas, mano vaikišku supratimu, su gražiomis iliustracijomis, kitas – ne. Aišku, aš skaitydavau tą gražųjį, o pats mylimiausias šios knygos paveikslėlis buvo pasakai “Šeivamedžio močiutė”. Nežinau, kodėl mane vaikystėje žavėjo būtent ta pasaka, nes ji nėra labai vaikiška. Gal dėl to, kad kaip ir pasakos veikėjas, dažnai sirgdavau ir man labai norėdavosi gauti stebuklingos šeivamedžių arbatos arbatinuką. O gal dėl to, kad ši pasaka yra nepaprastai vizuali ir joje slypi gražaus ir darnaus gyvenimo pažadas. Bet mano šeima su žolynais nedraugavo, todėl vaikystėje negavau ne tik arbatos, bet ir gerokai užtruko, kol pati išsiaiškinau, kaip tie šeivamedžiai atrodo. Mano bandymai prisiskinti šeivamedžių vaikystėje taip pat baigėsi nesėkme, nes artimieji, patys gerai nepažinodami augalų, neskubėjo iš jų virti arbatą vaikui. Reikia pripažinti, kad jų nerimas buvo pakankamai pagrįstas, nes šeivamedžių Lietuvoje auga ne vienas, o juodauogio šeivamedžio pusbrolis raudonuogis šeivamedis (Sambucus racemosa) yra nuodingas augalas.

Paskui seneliai išsikraustė į mažesnius namus, knygos buvo atiduotos miestelio bibliotekai, kartu ir ta mano gražioji pasakų knyga, o nepatenkintas šeivamedžių arbatos poreikis užsimiršo. Bet nepatenkinti poreikiai turi savybę grįžti, vos tik pasitaiko tinkama proga. Taigi, kai pradėjau kurti savo sodą, buvo aišku, kad turiu pasodinti šeivamedį. Artimiesiems sakau, kad šeivamedžius auginu, nes iš jų gaminamos labai geros burtų lazdelės (žinioj, burtų lazdelės yra pirmo būtinumo daiktas mūsų kasdieniniame gyvenime 🙂 ). Šeivamedžiams priskiriamos įvairios magiškos galios, todėl turbūt neatsitiktinai jis atsidūrė ir H.C.Anderson pasakoje. Bet greta sentimentalios ir nelabai logiškos magiškos vertės, šeivamedžiai man yra tiesiog labai gražūs. Patys gražiausi labai seni šeivamedžiai su sumedėjusiais kamienais. Ne tiek jau daug Lietuvoje tokių nereiklių ir taip gražiai žydinčių medžių ar krūmų – kas kartą jais džiaugiuosi vasaros pradžioje važiuodama per Vilijampolę.

Mano dekoratyvinis šeivamedis į gyvenimą kabinosi sunkokai, nes kelis metus iš eilės nušaldavo iki žemės. Gyvenant mieste rasti maistui tinkamų juodauogio šeivamedžio žiedų taip pat nėra lengva, nes nors šeivamedis nėra retas augalas, jis dažnai auga tokiose vietose, kad žiedų vartoti maistui nesinori: pakelėse ar sąvartynuose. Bet šiais metais aplinkybės pagaliau susiklostė palankiai – šeivamedžių žydėjimo metu atsidūriau vietoje, kur jie buvo gražūs ir švarūs, o maniškis šeivamedis po poros šiltų žiemų taip pat pagaliau pasipuošė pakankamu kiekiu žiedų karūnų. Tik pirmąjį sirupą tarp visų šiuo metu gyvenimą užgriuvusių darbų viriau naktį, todėl procesas nebuvo nufotografuotas. O kol susiruošiau gaminti antrąją porciją iš savo raudonlapio šeivamedžio, pirmasis sirupo butelis dar ir beveik išgaravo.

Man šeivamedžių žiedų sirupas skaniausias limonadui gaminti, tiesiog skiedžiant jį vandeniu (paprastu ar gazuotu) maždaug 1:4 santykiu. Sirupu gali būti gardinami ledai, iš jo gaminami drebučiai. Šviežiai pagamintas sirupas šaldytuve gali būti laikomas apie porą mėnesių (jei tik pavyks jį tiek išlaikyti 🙂 ). Ilgesniam vartojimui jį rekomenduojama ne konservuoti, o tiesiog porcijomis užšaldyti. Kuris sirupas skanesnis, iš laukinio ar dekoratyvinio raudonlapio šeivamedžio, mano šeimynos nuomonės išsiskyrė ir pasiskirstė tolygiai 2 prieš 2. Sirupas, pagamintas iš laukinio juodauogio šeivamedžio žiedų ir citrinų, bus švelniai geltonos spalvos, subtiliai karstelėjęs ir labai kvapus. Iš rausvų dekoratyvinio šeivamedžio žiedynų, apelsinų ir citrinų išvirtas sirupas bus švelnesnis, vaisinio aromato ir gražios rožinės spalvos. Abu tikrai verti dėmesio, o gamindami užtruksite vos kelias minutes.

Nesutariama, ar prieš gaminant sirupą reikia žiedynus plauti. Teigiama, kad daugiausia kvapo ir skonio suteikia žiedadulkės, plaunant žiedus jos prarandamos, todėl rekomenduojama žiedus tik gerai nupurtyti, kad neliktų vabaliukų. Laukinio šeivamedžio žiedynus aš ploviau, nes rinkau juos gana šiltos dienos pavakarę ir visų ant jų vakarojusių gyventojų man švariai nupurtyti nepavyko. Dekoratyvinio šeivamedžio žiedus rinkau ryte po lietaus, jie buvo visiškai švarūs ir jų plauti nereikėjo. Ar nuo to atsirado kokybinis skonio skirtumas? Nemanau, bet jei nerimaujate, kad dėl žiedų plovimo nukentės skonis, tiesiog įdėkite kelis papildomus žiedynus.

Klasikiniam juodauogio šeivamedžio žiedų sirupui reikės:

  • 15-20 juodauogio šeivamedžio žiedynų, stambiuosius kotelius nupjaustykite, palikdami tik smulkias žiedų šakeles.
  • 2 citrinų (viena supjaustyta riekelėmis, nuo kitos plonai nupjaustytos ar nutarkuotos žievelės ir išspaustos sultys. Spausdami sultis sėklų neišmeskite – jose esantis pektinas padės šiek tiek labiau sutirštinti sirupą).
  • 500 g. cukraus.
  • 1 litro vandens.

Rausvam juodauogio šeivamedžio žiedų sirupui reikės:

  • 15-20 rausvų juodauogio šeivamedžio žiedynų, stambieji koteliai nupjaustyti.
  • 1 apelsino, supjaustyto riekelėmis.
  • 1 citrinos sulčių ir nutarkuotos ar nupjaustytos žievelės.
  • 500 g. cukraus.
  • 1 litro vandens.

Cukrų ir vandenį užviriname plačiame puode, paverdame, kol cukrus visiškai ištirpsta. Puodą nukeliame nuo ugnies, sumetame šeivamedžio žiedynus žiedeliais žemyn, supilame citrinų sultis, sudedame žieveles ir citrinų/apelsinų riekeles. Uždengiame ir paliekame atvėsti. Pilnai atvėsus perkeliame į šaldytuvą ir leidžiame sirupui pabręsti per naktį ar šiek tiek ilgiau. Kitą dieną visą šį gėrį perkošiame per tankų sietą ar drobę ir supilstome į sterilizuotus butelius.

Likusios sirupe mirkytos citrinų ir apelsinų riekelės taip yra labai kvapios ir skanios. Išmesti jas būtų nuodėmė. Aš jas sudėjau į gaminamą limonadą, bet jos tikrai praturtintų kepamą keksą, ledus ar paukštienos patiekalą.

 

2 Comments Add yours

  1. sodelis.lt says:

    Jūs, Aiste, esate nepaprastai gera pasakotoja 🙂 Įdomu skaityti, gera užsukti. Ačiū, kad dalijatės!

    1. Aistė Pranckevičienė says:

      Ačiū už palaikymą 🙂

Leave a Reply to Aistė Pranckevičienė Cancel reply

Your email address will not be published.