Ar dažnai pasirenkate augalą savo sodui vien todėl, kad jums patinka jo pavadinimas? Aš kartais taip darau, ypač tuomet, kai augalas vienmetis ir neįpareigojantis. Taip šiais metais mano sode atsirado kvapieji pelėžirniai (Lathyrus odoratus) “Blue Velvet”. Gal ir nelabai protinga rinkis augalus pagal pavadinimą, bet augalo pavadinime slypintis geras selekcininko humoro jausmas ar užuomina į panašius interesus, paperka. Nežinau, ką tiksliai galvoje turėjo šių pelėžirnių selekcininkas duodamas jiems tokį pavadinimą, bet man “Blue Velvet” iš karto asocijuojasi su to paties pavadinimo David Lynch filmu ir aksominiu Isabella Rossellini balsu. Vos pažiūriu į tuos pelėžirnius, galvoje iš karto suskamba muzika.
Bet “Blue Velvet” pelėžirnius verta rinkis ne vien dėl sentimentų David Lynch filmams. Jų spalva tikrai gili ir sodri, su aksominiu žvilgesiu. Iš mano šiais metais auginamų pelėžirnių jie turi ilgiausius žiedkočius, tad yra labai patogūs skinti. Skinti gėles iš gėlynų man dažniausiai gaila, o va kelios bambukinės piramidės su kvapiaisiais pelėžirniais darže gali visai neblogai aprūpinti namus skintomis gėlėmis. O kur dar kvapas.
Į kompaniją “Blue Velvet” rinkausi pastelinius “Mollie Rilestone” pelėžirnius. “Mollie Rilestone” pieno baltumo žiedai su rausvais galiukais šiek tiek išsklaido niūrią tamsiųjų “Blue Velvet” atmosferą. Bet “Mollie Rilestone” bent jau mano kieme nėra visiškai stabilūs – dalis žiedų yra tiesiog balti be rausvų apvadų.
Prieš užtikdama “Blue Velvet” sėklas, jau buvau nusipirkusi pelėžirnių mišinį “Royal Family” – ne dėl to, kad man jis labai patiktų, tiesiog sėklų parduotuvėje nebuvo itin didelio pasirinkimo. Pagal nuotrauką ant pakelio atrodė, kad tai turėtų būti baltų ir purpurinių tonų rinkinukas. Bet tai, kas pražydo, yra visiška spalvų kakofonija: skaisčiai raudona, kad net fotoaparatas neima, intensyvi barbiška magenta ir tamsi violetinė. Labai sunku pasiekti, kad gamtoje spalvos nederėtų, bet šio rinkinio sudarytojams tai tikrai pavyko. Jei čia “Royal Family” spalvos, tai nebent čigonų barono. Bus man pamoka ateičiai – saugiau rinktis vienos veislės sėklas, o ne sunkiai prognozuojamus mišinius. Bet net ir tokios spalvos nėra tragedija – tiesiog šiuos pelėžirnius skinsiu pirmiausia, kad akies lauke nerėžtų 🙂
Pelėžirniai lengvai auginami augalai. Aš juos sėjau balandį namie, į nedidelius indelius, po tris į vieną. Vos sudygus išnešiau į inspektus lauke, kad neužimtų vietos ant palangės. Jie puikiai ištvėrė ilgas šio pavasario šalnas, o gegužės mėnesį juos persodinau į nuolatinę vietą prie bambukinių stulpelių šalia rožių. Sakoma, kad pelėžirniai nelabai mėgsta būti persodinami, todėl saugiau juos tiesiai sėti į augimo vietą. Tačiau persodinimas nepakenks, jei per daug nesujudinsite šaknų. Sėjant pelėžirnius po tris į nedidelį indelį, jie gana greitai suformuoja šaknų gniužulą, kuris persodinant nesubyra, tad augalas nepatiria streso. O pelėžirnių sėja į vazonėlius padeda išlošti vieną kitą savaitę papildomo žydėjimo ir kvepiančių namų.