Sodininkas ant kušetės

Prieš kelias dienas mano draugė Laura man brūkštelėjo trumpą laiškelį „ar matei?“ su nuoroda į Harriet Gross knygą „The Psychology of Gardening“. Knyga buvo išleista vos prieš penkias dienas, neįsivaizduoju, kaip Laura ją užtiko, bet vien pavadinimo užteko mano smalsumui sužadinti. Laikas nuo laiko paskaitinėju mokslinius straipsnius sodininkystės tema (taip jau yra, kad savo kasdieniniame, ne sodiniame gyvenime, esu mokslininkė 😊), ir kas kartą bandydama rasti kažką įdomaus, nusiviliu ir turiu pripažinti, kad asmeniniai sodai ir sodininkystė yra nepagrįstai mažai tyrinėjami. Aplinkos psichologai žymiai dažniau domisi viešosiomis erdvėmis, parkais, žaliaisiais miestų plotais, nacionaliniais parkais, miško plotais ir jų poveikiu žmonių psichologinei ir fizinei savijautai. Tuo tarpu sodas ar sodininkai retai kada tampa tyrimo objektais. Ir tame turbūt nieko keisto – juk tyrinėti sodininkus yra tas pats, kas tyrinėti žmones, auginančius papūgėles – kodėl reikėtų skirti dėmesį ir lėšas tokiai siaurai sričiai. Taigi, kaip mokslininkei man buvo smalsu, kokių mokslinių tyrimų Harriet Gross pavyko rasti, kokius tyrimus ji vykdė ar vykdo pati. Kaip psichologei, jaučiančiai didelę meilę savo sodui, buvo įdomu, kaip šią aistrą galima būtų sudėlioti į psichologinių teorijų lentynėles. Kaip sodininkei, norėjosi pažiūrėti į save iš šalies ir galbūt atrasti atsakymus, kodėl sodininkystė man pradėjo patikti, arba kodėl mano sodas yra būtent toks, koks yra.

Harriet Gross knyga „The Psychology of Gardening“ yra vos daugiau nei 100 puslapių, nesunkiai įveikiau ją per vakarą vienu prisėdimu. Knyga paliko kiek prieštaringus jausmus. 100 puslapių man buvo mažai 😊 Aš greičiausiai tiesiog nesu tikslinė šios knygos auditorija – vargu ar rašydama knygą autorė siekė, kad ji patiktų kitam psichologui mokslininkui, kuris ir taip žino, apie ką šnekama ir nori visko daugiau, detaliau, giliau. Bet kaip populiariosios psichologijos knyga, ji yra šauni. Ir aš be galo džiaugiuosi, kad knygų serijoje, pavadintoje „Visko psichologija“ („Psychology of Everything“) atsirado vietos gilesnei sodininkystės psichologijos analizei.

Šią knygą aš rekomenduočiau individualius aplinkos projektus kuriantiems dizaineriams ir architektams, nes čia galima rasti gilią ir labai gerą vieno specifinio užsakovų tipo – sodininko, kuriam tikrai giliai ir asmeniškai rūpi jo sodas – psichologinį portretą. Taip pat ji greičiausiai padėtų padidinti tarpusavio supratimą poros santykiuose, kai vienas yra aistringas sodininkas, o kitas ne 😊 Na o pačiam sodininkui greičiausiai būtų visai  įdomu sužinoti, kokie psichologiniai mechanizmai slypi po pasitenkinimo jausmu, kuris ateina būnant sode.

Knygoje aptariamos kelios su sodininkyste susijusios temos: sodininkystės kontekstas, sąsajos su asmenybe, laiko tėkmė sode, santykis su gamta, sodo poveikis sveikatai ir sodininkystė kaip užsiėmimas. Kiekvienas skyrius pristatomas tarsi iš dviejų perspektyvų – kiekybinės, pagrįstos apklausomis, skaičiais, statistika, ir kokybinės, t.y. įžvalgų, kurios ateina iš daugybės gilių ir asmeniškų interviu su žinomais ir mažiau žinomais, bet aistringai savo sodą mylinčiais sodininkais. Knygos pabaigoje autorė pateikia įdomų knygų, kino filmų ir interneto nuorodų sąrašą, jei norėtųsi sodininkystės psichologijos tema domėtis toliau.

Ką sužinojau naujo? Man naujas buvo „partizaninės sodininkystės” terminas (angl. guerrilla gardening). Partizaninės sodininkystės esmė, kad sodui naudojama kažkam kitam priklausanti erdvė ir ja bandoma pasinaudoti slaptai, be savininko žinios. Kaip graffiti dailinkai bando spalvinti niūrias miesto erdves dažais, taip partizaniniai sodininkai kuria žalias oazes netikėčiausiose vietose. Jei asmeninis sodas yra vidinės patirties atspindys, tai partizaninė sodininkystė dažniausiai turi stiprų socialinį ar ideologinį aspektą. Tai gali būti socialinis ar ekologinis manifestas ar net meninis projektas. Daugiau apie tokią sodininkystės formą galima rasti knygoje pateikiamoje nuorodoje.

Man asmeniškai pats vertingiausias ir įdomiausias buvo sodininko tapatumą tyrinėjantis knygos skyrius. Gal dėl to, kad jis gerai rezonavo su tuo, ką man reiškia sodas. „Būti ir dirbti sode yra galimybė jaustis „namie“ būnant lauke“ (33 psl.) – teigia knygos autorė. Būtent tokį apibrėžimą visai neseniai buvau susidėliojusi sau pati, bandydama išsigryninti, kas man iš tikro svarbu ir rūpi sode. Harriet Gross gražiai išplėtoja ir į visumą sujungia sodininko santykį su sodu, savimi, laiku ir aplinka (citatos vertimas mano, šioje srityje į profesionalumą nepretenduoju).

„Tapti sodininku ir kurti sodą yra didelis įsipareigojimas. Reikia laiko ir pastangų sukurti viziją ir suasmeninti erdvę. Tai taip pat apima ir kitus žmones, realius ir įsivaizduojamus. Kiti žmonės gali suteikti fizinės jėgos, pasidalinti sodo priežiūros darbais ar sprendimais, žmones sode gali atstovauti ir augalai ar objektai. […] Taigi, sodo erdvė tampa tarsi konteineriu prisiminimams apie žmones, įvykius ir santykius, padedančiu praeičiai, dabarčiai ir ateičiai susikirsti viename taške; sodai turi prisiminimus, kurie gyvena ilgiau nei juos sukūręs žmogus. Dar daugiau, sodas yra asmeninio tęstinumo […] vieta, suteikianti psichologinę jungtį ar laiko giją susiejančią sodininko praeities, dabarties ir ateities savastis“ (28-29 psl.).

Taigi, jei reikėtų apibendrinti, apie ką Harriet Gross knyga, sakyčiau, kad ji yra apie tikrus sodininkus. Tokius, kuriems sodo priežiūra nėra neišvengiama pareiga, kylanti dėl to, kad namas, kuriame gyvenama, turi aplinką.  Ji apie žmones, kuriems poreikis turėti sodą kyla giliai iš vidaus. Gal kartais jie atrodo keistuoliai, nes iš tikro argumentų, neturėti sodo yra gerokai daugiau, negu priežasčių jį turėti. Tačiau žingsnis po žingsnio, puslapis po puslapio Harriet Gross renka įrodymus, kad šis keistumas yra naudingas, o sodininkai dargi gana laimingi žmonės. Sakyčiau, neblogai 🙂

Harriet Gross teigia, kad augalai sode gali būti tiek subjektai, tiek objektai. Kartais tai, kas vyksta sode tam tikrą akimirką, sodininkui gali būti taip įdomu, kad jis laukia nesulaukia, kada galės pažiūrėti, kaip įvykiai vystosi toliau. Šiuo metu mano sode pagrindiniai aktoriai, kurių pasirodymo laukiau, yra krokai. Šiandien išsiskleidė pirmieji žiedai. Pagaliau! Kaip galėčiau nesutikti, kad šiandien jie, o ne aš esu subjektas 🙂

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.