Taip ilgai lauktas pavasaris ritasi per mano kiemą strimgalviais. Pirmuosius krokus fotografavau kovo 24 dieną, o šiandien didžioji jų dalis jau peržydėjo. Vos spėjau pasidžiaugti. Tulpės jau per visą sprindį ir vis daugiau žalumos tiek gėlynuose, tiek aplink juos.

Saulėtą dieną visas kiemas dūzgia nuo bičių. Jos nesustodamos zuja nuo vieno kroko žiedo prie kito. Kamanės ne tokios vikrios. Joms kartais ir pailsėti prireikia. Tupi tada ant terasos ir šildosi, po minutėlės poilsio lėtai išsijudina ir vėl kyla lankyti žiedų.

Ir paukščių gaudesys iš visų pusių. Strazdai, varnėnai ir kielės jau inventorizuoja kiemo žolynus. Šarkos zuja tvarkydamos lizdus. Kirai suka ratus virš galvos, vis nerdami į tvenkinį. Ančių porelė jau sugrįžo ir įsitaisė ant mūsų liepto. Bet dar daugiau čiulbesio kaltininkų aš nei matau, nei atpažįstu, tik ausis gaudo įvairių tonų čirenimus. Smagumas neišpasakytas. Galėčiau taip visą dieną lauke prasikuisti, bites ir gėles stebėdama bei paukščių klausydama.

O vakar audra dovanojo ir visą vakaro operą. Prie paukščių choro prisidėjo duslūs griaustinio būgnai, palydimi vėjo šuorų, o pro pilkas lietaus užuolaidas, nukarusias nuo debesies krašto, vis dar švietė raudonas saulėlydis. Sėdėjom su vyru sode ant suolo ir žiūrėjom, kaip lietus vis artėja, o saulė lėtai leidžiasi. Kaip koks ežiukas su meškiuku. O šiandien žolė buvo žalesnė. Net ir mano kieme. Argi ne stebuklai?