Kai apsigyvenome namuose su gabalėliu žemės, visiškai nieko neišmaniau apie augalus. Kažkaip aplinką reikėjo susitvarkyti, tad po truputėlį pradėjau domėtis: pradžioje skatinėjau sodininkų ir gėlininkų forumus, o vėliau ir pati pradėjau parašinėti ir savo gėlynus rodyti. Bet ko jau ko, o rožių mano augalų planuose nebuvo. Ramiai pro akis praleisdavau rožių nuotraukas ir sodininkų (dažniau – sodininkių :)) alpėjimus apie vienos ar kitos rožių veislės grožį. Gal viskas taip ir būtų likę, jei kažkada netyčia nebūčiau nukeliavusi į Sibirkos rožyno puslapį ir nepamačiusi ‘Aicha’ nuotraukos. Ji visiškai nebuvo panaši į tai, ką buvau įpratusi vadinti rožėmis. Papirko jos pusiau pilnavidurė žiedo forma, prigesinta gelsva spalva, įsūdingi kuokeliai ir nuostabus rytietiškas vardas.  Mano tuometiniam gėlynų plotui ‘Aicha’ buvo per didelė ir netiko spalviškai, bet ji paskatino labiau pasidomėti šia augalų grupe, pirmiausia atrasti senovines rožes, o paskui ir visas kitas, ir taip po truputėlį į mano namus pradėjo keliauti rožės. Tik tas nepatenkintas poreikis turėti būtent ‘Aicha’ kažkur kirbėjo.

Kai mano sodo plotas išsiplėtė, baigėsi statybų darbai, vienas iš pirmųjų augalų, kurie buvo užsakyti, aišku, buvo ‘Aicha’. Šį pavasarį ji sukrovė pirmuosius žiedus. Tik gal dėl to, kad aš jos labai laukiau, ji elgėsi kaip tikra princesė. Kitos spinosissima grupės rožės apsipylė žiedais, o ‘Aicha’ ramiai nokino pumpurus ir neskubėjo skleistis. Paskutinę savaitę kasdien eidavau tikrinti, gal jau, bet ji buvo labai išdidi 🙂 Ir štai šiandien pagaliau pirmieji žiedai išsiskleidė. Po darbo keliaudama patikrinti ‘Aicha’ krūmo jaučiausi kaip koks įsimylėjėlis, einantis į pasimatymą su mergina, kurios tik nuotrauką matė kažkur socialiniuose tinkluose 🙂 Bet koks palengvėjimas – ji tikrai nuostabi. Įspūdis manęs neapgavo. Dabar jau tikrai galiu pasakyti, ‘Aicha’ man vis dar pati gražiausia 🙂