Nors daržo sezonas dar nesibaigė, po truputį pradedu galvoti apie kitų metų planus. Tikrai žinau, kad kitais bandysiu auginti griežčius ir ropes. Šią vasarą keliaujant po Islandiją buvo neįprasta, kad ten griežčių, arba kitaip vadinamųjų švediškų ropių, buvo galima rasti absoliučiai visose maisto parduotuvėse, nesvarbu kokio mažumo, ar kokiame užkampyje jos būtų. Parduotuvėje galėjo nebūti pomidorų ar bananų, bet griežčių buvo visuomet. Ropės ir griežčiai yra viena iš pagrindinių islandiškos avienos sriubos sudedamųjų dalių. Paprasta, bet nepaprastai soti ir maistinga sriuba yra puikus maistas atšiauriame Islandijos klimate. Šią sriubą galima rasti daugumos kavinių ir restoranų meniu, o jos recepto variacijų turbūt yra tiek, kiek Islandijoje yra virėjų. Bet tikrąjį šios sriubos žavesį pajunti tik gerokai sužvarbęs.

Šią vasarą, keliaudami per Kerlingarfjöll kalnus, buvome suplanavę nedidelį pėsčiųjų žygį Hveradalir apylinkėse. Kelionių vadovai žadėjo lengvą pasivaikščiojimą kalnų taku, tačiau net ir pačioje birželio pabaigoje įkalnėse vis dar gulėjo šlapias sniegas, mums beeinant netikėtai ant kalnų ėmė leistis rūkas, kilti stiprus vėjas, o temperatūra nukrito iki 6^oC. Nors iš principo Islandiškai vasarai buvome pasiruošę, tokių oro sąlygų nesitikėjome. Vėjas kiaurai košė per kepurę ir stingdė rankų pirštus. Kai galiausiai grįžome į stovyklavietę, labiausiai norėjosi ko nors šilto. Kempinge, kuriame buvome apsistoję, buvo tik kuklutė kavinė. Kadangi kavinėje dažniausiai valgo tik po kalnus vaikštinėjantys keliautojai, kurie dėl islandiško oro ypatumų iš savo žygių dažniausiai grįžta purvini ir molini, joje reikia nusiauti batus, rūbinėje palikti striukes, stačiais mediniais laiptais  užlipti į  antrą aukštą, ir, prisėdus prie ilgo kuklaus medinio stalo šalia kitų keliautojų vėjo nugairintais veidais, pamoti padavėjai. Meniu buvo tik iš trijų patiekalų, ir aišku, jame buvo Kjötsúpa. Porcijos Islandijoje dažniausiai labai didelės. Prie didžiulio sriubos dubens islandai dar patiekia porą riekių duonos ir, būtinai, sviesto.  Labai karšta riebi sriuba greitai sušildė kiekvieną kaulelį. Nežinau, ar ta sriuba buvo tikrai tokia skani, ar tai buvo alkio, nuovargio ir sužvarbimo derinys, bet man Kjötsúpa dabar asocijuojasi su jaukumu ir saugumu. Karštas sriubos dubuo, kai už lango siaučia ir kaukia vėjas, daužosi lietus, o tu sėdi kažkur kalnuose, tik su kojinėmis, tarp kitų smagiai nusiteikusių žmonių, man buvo tikras saugumo simbolis.

Islandišką sriubą geriausia virti iš avienos su kauliuku. Dažniausiai naudojama pigesnė mėsa, kuri nelabai tinka kepti. Man asmeniškai labai patiko šios sriubos variantas iš avienos šonkaulių, nes tuomet sultinys gaunasi labai sodrus. Sriubą galima virti su kopūstais, kalafiorais, kaliaropėmis, ar porais, galima dėti arba nedėti ryžių. Išvirusią mėsą prieš tiekiant sriubą galima nuimti nuo kaulų, arba patiekti su jais. Mėsos ir bulvių galima nesmulkinti, o išvirus ją išgriebti ir patiekti atskirai. Bet svarbiausi ir nepakeičiami ingredientai islandiškoje mėsos sriuboje yra aviena, morkos, bulvės ir griežčiai arba ropės. Visa kita yra improvizacija.

Receptas, kurį gaminau šiandien, yra iš Inga Elsa Bergþórsdóttir ir Gísli Egill Hrafnsson knygos „Into the North: Live well, eat well – the Icelandic way“, kurią parsivežiau iš kelionės. Greta tradicinių islandiškų receptų ši knyga sužavėjo gražiomis šalies nuotraukomis ir pasakojimais apie islandiškus šeimos papročius, istoriją ir tradicijas. Smagu ne tik gėrėtis gamta, bet suprasti, kodėl ten gyvenantys žmonės tokie, kokie yra. Išgyventi Islandijoje visada buvo didžiulis iššūkis. Gal dėl to šie žmonės taip moka džiaugtis mažais dalykais, vertina paprastumą, neieško problemų ir taip myli gyvenimą.

Gera senamadiška mėsos sriuba

Pagal Inga Elsa Bergþórsdóttir ir Gísli Egill Hrafnsson „Into the North: Live well, eat well – the Icelandic way“

8-10 porcijų

Reikės:

• 1 kg. avienos mentės, supjaustytos stambaus kąsnio gabalėliais
• 2 litrų vandens
• 1 šaukšto druskos
• 2 šaukštų džiovintų žolelių ar sriubos prieskonių (pavyzdžiui, čiobrelių, raudonėlių, morkų, porų, salierų, pertražolių, gelsvės)
• ½ svogūno, smulkiai sukapoto
• 2 vidutinio dydžio morkų (250g.)
• 2 vidutinio dydžio ropių ar griežčių (500 g.)
• 5 vidutinių bulvių (500 g.)
• 100 g. gūžinio kopūsto (naudojau lapinius)
• Saujos ryžių
• Pipirų

Nuo mėsos reikia pasistengti kuo daugiau nupjaustyti riebalus, mėsą dėti į didelį puodą, užpilti vandeniu ir užvirti. Nugraibyti putas. Kai mėsos sultinys nustoja putoti, sudėti smulkiai sukapotą svogūną, druską ir prieskoninius. Sumažinti kaitrą ir lėtai virti apie 40 min., kol mėsa suminkštės. Per tą laiką pasiruošti kitas daržoves. Bulvės ir ropės/griežčiai nuskutami ir supjaustomi stambokais gabalėliais. Morkos nuskutamos ir supjaustomos kubeliais. Kopūstas supjaustomas plonomis juostelėmis. Mėsai išvirus, pirmiausia sudedamos bulvės, morkos ir ropės, paverdama dar 10 min. Tuomet sudedami ryžiai ir vėl paverdama apie 5 min. Galiausiai sudedami kopūstai, paverdama dar 10 min. Paragaujama, ar netrūksta druskos, ar prieskonių, įberiama pipirų. Galima tiekti tuoj pat, arba palikti per naktį pastovėti. Sriubos dažnai yra skanesnės antrą dieną.

Aš šią sriubą viriau šiandien pietums, o tada ėjau kasti duobių rožėms. Labai geras maistas dirbantiems rudeninus darbus lauke 🙂 Nesušalkit.