Apie Mien Ruys sodą buvo girdėjusi ir skaičiusi visokių atsiliepimų, nuo labai įkvepiančių iki šiek nusivylusių, teigiančių, kad nuotraukose sodas atrodo gražiau nei iš tikrųjų. Taip pat buvau mačiusi gana daug šio sodo nuotraukų, ypač atskirų jo detalių. Nemažai buvau girdėjusi ir apie šio sodo kūrėją, vieną žymiausių Olandijos kraštovaizdžio architekčių, Mien Ruys, taip pat buvau mačiusi ir dokumentinį filmą apie jos kūrybą. Tačiau iš visų tų atskirų informacijos gabaliukų buvo sunkoka sudėlioti bendrą įspūdžių visumą, todėl Mien Ruys sodo laukiau su ypatingu nekantrumu.

Wilhelmina Jacoba Moussault-Ruys gimė 1904 metais. Gimimo metus parašiau ne tam, kad pademonstruočiau chrestomatines žinias, o tam, kad žiūrėdami nuotraukas turėtumėte galvoje Mien Ruys gyvenimo laikmetį. Bent jau man būtent čia yra didžiausias šio sodo “vau” faktorius. Sodas ir dabar atrodo fantastiškai šiuolaikiškai ir yra puikus įrodymas, kad geras dizainas nesensta.

Mien Ruys tėvai Dedemsvaart’e 1888 metais įkūrė daugiamečių gėlių ūkį, kuris greitai tapo žinomu visoje Europoje. Augdama tarp gėlių Mien eksperimentavo su augalais, kurdama jų derinius tėvų darže. Matydamas dukters talentą, Mien tėvas savo ūkyje įkūrė dizaino skyrių, kurį patikėjo prižiūrėti devyniolikmetei Mien. 1924 metais Mien tėvų sode sukūrė pirmąjį eksperimentinį laukinės gamtos sodą, kurio išskirtinis bruožas – dviejų tiesių kelių centre esantis taisyklingo kvadrato formos tvenkinys, kurio aštrias formas minkština puri, vešli augmenija. Jau pirmajame Mien sode buvo matyti charakteringas šios kūrėjos stilius – aiškios, tiesios linijos, geometrinės formos ir kontrastas tarp žmogaus indėlio ir natūralios gamtos. Tačiau kurdama pirmąjį savo sodą Mien išmoko ir vieną svarbiausių pamokų, toliau stipriai nulėmusių jos darbo stilių. Rinkdama augalus savo pirmajam sodui, ji parinko juos taip, kad jie tiktų šešėlingai vietai, tačiau neįvertino, kokių kitų augimo sąlygų jiems reikia. Rūgščioje, durpingoje Mien sodo dirvoje didžioji dalis augalų žuvo jau pirmaisiais metais. Taigi jai reikėjo nuspręsti, ar keisi dirvožemį, kad išsaugotų pradinę sodo viziją, ar želdinimui rinktis augalus, kurie gali augti esamomis sąlygomis. Mien pasirinko antrąjį variantą ir nuo to laiko kurdama sodus daug dėmesio skyrė tinkamų augalų atrankai.

Šiandien Mien Ruys sodą sudaro trisdešimti atskirų demonstracinių sodų. Dalis sodų yra suskurti Mien Ruys, jie saugomi ir nekeičiami. Mien Ruys sukurtuose soduose galima matyti, kaip keitėsi sodų mados, poreikiai, naudojamos medžiagos, o ir pačios Mien Ruys stilius nuo 1924 iki 1993. Paskutinysis Mien Ruys sukurtas sodas visas skirtas varpiniams augalams. Kita dalis sodų yra „gyvi“, jie kuriami ir tobulinami stengiantis išlaikyti Mien dvasią, tačiau neleidžiant sodui virsti laike sustingusiu monumentu. Mien Ruys sodo tikslas visuomet buvo eksperimentas. Čia buvo išbandomi augalų deriniai, medžiagos, inžineriniai ar dizaino sprendimai, kurie vėliau buvo įgyvendinami kuriant sodus užsakovams. Ši eksperimento idėja gyva ir dabartiniame sode, kurį po Mien Ruys mirties prižiūri Mien Ruys sodų fondas (The Mien Ruys Gardens Foundation). Beveik kiekvienais metais čia pradedamas naujas eksperimentinis projektas: rožynas, vienmečių gėlių gėlynas ar net prerija, vyksta studentų plenerai, atskirus sodelius kurti kviečiami žinomi šių dienų kraštovaizdžio architektai.

Tarpukariu Olandijoje kraštovaizdžio dizaino studijų nebuvo, todėl Mien žinių ir įgūdžių sėmėsi studijuodama Berlyne, tobulinosi Anglijoje, mokėsi inžinerijos, studijavo architektūrą. Architektūrinis matymas ypač stiprus visuose Mien soduose. Aiškios, griežtos gyvatvorių formos, tiesūs takai neabejotinai yra išskirtinis Mien Ruys sodų bruožas. Tačiau išmanydama ne tik architektūrą, bet ir augalus, ji jais žaidžia architektūriniam įspūdžiui dar labiau sustiprinti. Lyginant su kitais kelionės po Olandiją metu matytais sodais, augalai Mien Ruys kūryboje yra gerokai mažiau svarbūs – augalų įvairovė čia gerokai mažesnė, spalvos santūresnės, gėlynų plotai mažesni. Tačiau jei augalui skiriamas vaidmuo, tai jis skiriamas taip, kad jis neabejotinai atskleistų visą augalo charakterį: spalvą, tekstūrą ar formą.

Viename iš skaitytų straipsnių apie Mien Ruys ji buvo apibūdinta kaip feministė ir socialistė. Ar feminizmas gali pasireikšti sode, nežinau, bet jis neabejotinai buvo reikalingas išsikovoti vietą gana vyriškame architektų pasaulyje. Tačiau socializmo idėjos Mien kūryboje tikrai svarbios, nes ji siekė, kad sodas nebūtų tik turtingųjų, kurie gali samdyti profesionalius sodininkus, privilegija, o būtų nebrangus, funkcionalus ir prieinamas daugeliui. Po Antrojo pasaulinio karo Mien kūrė daug privačių ir bendruomeninių sodų, todėl gerai žinojo, ką reiškia riboti ištekliai. Mien Ruys viena iš pirmųjų pradėjo naudoti senus geležinkelio pabėgius laipteliams ir terasoms sode kurti, kas net uždirbo jai „Pabėgių Mien“ pravardę. Ji taip pat sukūrė nebrangias plautos skaldos trinkeles, ieškojo būdų kaip perdirbti ir panaudoti sode įvairias medžiagas. 1954 metais Mien Ruys kartu su vyru  Theo Moussault pradėjo leisti plačiajai auditorijai skirtą žurnalą „Onze eigen tuin“ (Mūsų asmeninis sodas), kuris leidžiamas iki šiol ir laikomas vienu iš kūrybiškiausių ir įtakingiausių sodininkystei skirtų leidinių Olandijoje. Mien Ruys biografas Leo den Dulk teigia, kad iš esmės ji demokratizavo sodą ir daug prisidėjo, kad sodeliais ir žaliomis erdvėmis Olandijoje galėtų džiaugtis visi.

Mien Ruys mirė 1999 metais, sulaukusi 94-ių. Manoma, kad per ilgą profesinę karjerą Mien Ruys sukūrė apie 3000 sodų. Šiai dienai išlikę apie 1100, visus kitus nusinešė laikas, mados, pokyčiai. Tačiau Mien Ruys vis dar laikoma viena įtakingiausių visų laikų kraštovaizdžio architekčių, o apsilankius Mien Ruys sode, nekyla klausimų, kodėl. Pasakoma, kad Mien Ruys buvo labai aukšta moteris, visa galva aukštesnė už didelę dalį vyrų. Akivaizdu, kad ne tik Mien ūgis buvo išskirtinis. Labai rekomenduoju apsilankyti Mien Ruys sode.