Kiekvieni metai į sodinį gyvenimą atneša kažką naujo. Kaip taisyklė – kokias nors naujas aistras 😊 Tiesa, mano aistros dažniausiai būna gana santūrios, bet visgi paskutinius metus aš pavadinčiau kvapiųjų pelargonijų metais ir kol kas viskas dėliojasi į visai įdomų nuotykį, apie kurį noriu jums papasakoti.

Kvapiosios pelargonijos (angl. scented geranium) yra botaniškai netikslus bendrinis pavadinimas. Taip vadinamos įvairios pelargonijų rūšys ir tarprūšiniai hibridai, kurios auginamos ne dėl ryškių žiedų, o dėl stipriai kvepiančių lapų. Geriausiai Lietuvoje turbūt žinomas jeronimas (Pelargonium odoratissimum), kuris nuo seno buvo laikomas naudingu vaistiniu augalu ir auginamas ne vienuose namuose. Visgi iš savo vaikystės aš neturiu jokių malonių prisiminimų, susijusių su pelargonijomis, jų kvapu ir estetika – visos mano sutiktos pelargonijos būdavo ištįsusios, nubalusios nuo sauso kambarių oro ir šviesos stygiaus, paraišiotos bintais ar spalvotomis virvelėmis ir kvepėdavo labai aitriai. O kai pradėjau gėles auginti pati, mano augalų sąraše pelargonijų ilgai nebuvo.

Viskas ėmė keistis man įnikus žiūrėti britiškas laidas apie sodus. Didžioji dalis kvapiųjų pelargonijų yra kilusios iš Pietų Afrikos, britai aistringai jas vežėsi namo iš kolonijų, kolekcionavo, užsiėmė selekcija siekdami sukurti kuo stipresnius ir tobulesnius kvapus. Britų kvapiosios pelargonijos nei iš tolo nepriminė lietuviškųjų stipenukių. Televizijoje jos būdavo tankios, ažūrine, kartais net marga lapija, specialiai auginamos šiltnamiuose arba dailiuose moliniuose vazonuose išdėstytos šalia vartų ar terasų. Einant pro jas laidos vedėjų rankos būtinai nuslysdavo lapijos paviršiumi, tada sekdavo komplimentų lavina kvapui ir diskusijos, kurios pelargonijos kvapiausios. Tuomet mane apimdavo pavydas, kad kvapo televizija vis dar negali perduoti.

Progą pirmą kartą pati išbandyti šį glostymo žaidimą gavau prieš porą metų Padovos botanikos sode. Padovos botanikos sodas vienas seniausių botanikos sodų Europoje, įsikūręs pačiame senamiestyje. Jei kada būsite Padovoje, būtinai rekomenduoju jį aplankyti. Naujosios Padovos universiteto oranžerijos labai gražios, o senoji renesansiška botanikos sodo dalis įdomi istoriškai, nes būtent čia prasidėjo nuoseklūs augalų vaistinių savybių moksliniai tyrimai. Visgi rugsėjo pradžioje, po ilgos itališkos vasaros, sodas atrodė labai nykiai, didžioji dalis augalų senajame sode buvo peržydėję ir išdegę. Tik viename jo kampe pasienyje žaliavo išdėliota kvapiųjų pelargonijų vazonėlių kolekcija. Greta buvo pridėliota įspėjamųjų ženklų „Neliesti!”. Šiaip gyvenime aš dažniausiai laikausi taisyklių, bet demonstruoti augalus, kurie kvepia tik liečiami, ir neleisti to daryti, man pasirodė baisiai nesąžininga. Apsidairiau ir, aišku, nuglosčiau jas visas. Ir tą pat akimirką supratau, kad pelargonijų man mirtinai prireikė 😊 Nežinau, gal tie įspėjamieji ženklai buvo skirti ne augalus nuo žmonių saugoti, o žmones nuo burtų, kad avinėliais nepavirstų. Bet kuriuo atveju, buvo per vėlu. Įdomu, kad Monty Don filmų serijoje apie Italijos sodus, Padovos botanikos sodo epizodas irgi baigiasi būtent pelargonijos paglostymu. Visgi neatsitiktinai turbūt jos ten sudėtos.

Tuomet sekė paieškos ir skaitymai, kaip įdomesnių kvapiųjų pelargonijų gauti Lietuvoje. Pelargonijas galima dauginti sėklomis, visgi veislės savybės nėra perduodamos, o net ir rūšinės iš sėklų užaugintos pelargonijos gali labai skirtis kvapo intensyvumu. Galiausiai užsisakiau sėklų siuntinuką iš Pelargonium Species World , nes šis puslapis kuriamas dviejų pelargonijų entuziasčių, mamos ir dukros, o tokias iniciatyvas visada smagu palaikyti. Palargonijų auginimo iš sėklų sėkmės procentas buvo maždaug toks, kokio ir tikėjausi:

• Obuoliais kvepiančios Pelargonium odoratissimum sėklos man nesudygo.

• Apelsinais ir kokosais kvepiančios Pelargonium grassularioides sudygo labai gerai, bet jauni augalai neišvėrė žiemos kambaryje. Šių pelargonijų kvapas neįtikėtinas, jei kada turėsiu palankesnes sąlygas žiemojimui, būtinai vėl bandysiu jas auginti.

• Rožėmis ir citrinomis kvepiančios Pelargonium radens sudygo gerai ir per pusę metų virto didžiuliais, beveik metro aukščio krūmais, įspūdingais, tvirtais, beveik moteriško delno dydžio lapais. Šių pelargonijų kvapas šiek tiek aitrus, labiau citrusinis, bet tai labai dailus augalas terasos vazonams.

• Rožėmis su mėtų poskoniu kvepiančios Pelargonium graveolens taip pat sudygo puikiai ir irgi virto nemažais krūmais. Lapai taip pat dideli ir gražūs, tačiau skirtingai nuo P.radens, švelnūs ir pūkuoti. Ši pelargonija absoliuti mano favoritė glostymui. Ypač smagu vakare ją pakrutinti ant miegamojo palangės.

• Pelargonium multicaule sėklos buvo pridėtos kaip dovanėlė. Šios pelargonijos nekvepia, tačiau išsiskiria grakščiomis, ilgomis, svyrančiomis šakomis ir smulkiais subtiliais žiedeliais. Visą vasarą jos džiugino nuolatiniu žydėjimu. Nors dekoratyvumu jos negali prilygti stambiažiedėms svyrančių pelargonijų veislėms, P.multicaule simpatiškos savo kuklumu.

Šiais metais iš kelionės po Anglijos sodus jau parsivežiau ne tik pelargonijų sėklų, bet ir pačių augalų. Iš princo Čarlzo sodo pas mane atkeliavo tarprūšinis hibridas Pelargonium odorata ‘Orange’, o taip pat Pelargonium ‘Mabel Grey’, laikoma viena stipriausiai citrina kvepiančių pelargonijų. Na o kadangi kelionės po Angliją metu grupei išūžiau ausis, kokios žavios yra kvepiančios pelargonijos, kiti keliautojai prisirinko ir kitų veislių bei auginių. Turiu vilties, kad ateityje auginukais pavyks pasikeisti 🙂

Žinojau, kad kvapiosios pelargonijos naudojamos maistui, arbatoms, sirupams, kosmetikos pramonėje, hidrolatams gaminti, bet iki šiol pati kažkaip nebuvau sugalvojusi savo pelargonijų valgyti. Šią vasarą grįždama iš komandiruotės Tel Avivo oro uoste gana spontaniškai nusipirkau knygą “Tel Aviv: Food. People. Stories. A Culinary Journey With NENI”. Mėgstu Izrealio virtuvę, tačiau knygą nusipirkau ne tik dėl receptų, bet dėl įdomių interviu ir pasakojimų apie Tel Avivo žmones, vienaip ar kitaip susijusius su šio miesto maisto kultūra. Viena iš tokių neįtikėtinų istorijų knygoje buvo interviu su Heela Harel, meninke, kuri aktyviai kovoja už bendruomeninių sodų kūrimą Tel Avive ir veda maisto rinkimo turus mieste, mokydama žmones apie jų aplinkoje natūraliai augančius ar miesto dekorui naudojamus valgomus augalus. Greta interviu buvo pridėtas kvapiųjų pelargonijų ir bazilikų sirupo receptas ir tai buvo pirmas patiekalas, kurį pagaminau grįžus namo. Neįtikėtinas skonis ir spalva. Mano švelnusis rožėmis kvepiantis Pelargonium graviolens vazonas man tapo dar mielesnis.

Per tą laiką sirupas buvo gamintas ne kartą, bet taip ir liko nenufotografuotas. Dabar, kai už lango vis daugiau pilkumos, vėl prisiminiau, kad galiu turėti truputėlį gaivos tiesiog nuo palangės. Taigi dalinuosi.

Rožinių pelargonijų ir bazilikų sirupas

Apie pusę litro
Reikės:
– 225 g. balto cukraus (būtinai balto, kad išsaugotume gražią žalią spalvą)
– 480 m. šalto vandens
– saujos rožėmis kvepiančių kvapiųjų pelargonijų lapų
– 6-7 baziliko lapelių

Visus ingredientus sudėkite į smulkintuvą ir trumpai perplakite, kol cukrus visiškai ištirps, o lapeliai virs žalia mase. Palikite kambario temperatūroje prisitraukti bent kelias valandas ar per naktį. Tuomet sirupą perkoškite per tankų sietelį ar musliną, supilkite į švarų butelį ar stiklainėlį ir laikykite šaldytuve. Suvartoti per kelias dienas. Sirupą galima naudoti gaminant kokteilius, gaminti limonadą, skiedžiant jį gazuotu ar paprastu vandeniu. Knygoje juo siūloma pagardinti net ir atšaldytą baltą vyną. Stovėdamas sirupas sluoksniuojasi, todėl prieš vartojimą būtina jį suplakti. Jei norite sirupą išsaugoti ilgiau, patogiausia jį supilstyti į ledukų formeles ir užšaldyti.