Apie virusus, augalus, karantiną ir maistą

Aštuonių vietų stalas karantino metu liūdi

Vis mąstau, koks keistas laikas mus ištiko. Gyvenimas, kuris atrodė patogus ir įprastas, staiga apsivertė aukštyn kojomis, keisdamas kasdienius įpročius, bendravimą, santykius ir darbus. Jaučiuosi pasimetusi. Ne tiek, kad nerimas visiškai kaustytų ir trukdytų galvoti, tačiau kažkoks nesaugumas, išsiblaškymas ir pokyčio jausmas yra nuolatinis foninis bet kurios veiklos palydovas. Mano nerimas nepasiduoda perdėtai optimistinėms situacijos interpretacijoms, tokioms, kaip „virusas netrukdo sėti!“, „neplanuotos atostogos su šeima!“, “susitvarkyk spintas!” ar „gelbėk pasaulį gulėdamas ant sofos!“. Taip, mano palangė jau nustatyta vazonėliais ir su šeima aš praleidžiu daug laiko, tačiau negaliu džiūgauti ir savęs apgauti, kad nieko svarbaus nevyksta. O ir dirbti įprastus darbus yra gerokai sunkiau, nes nuotolines profesines veiklas reikia suderinti su staiga užgriuvusiais ūkiniais reikalais – maisto gamyba šeimai tris kartus per dieną, namų tvarkymu, vaikų užimtumu ir kitais dalykais, kuriuos, pasirodo, man labai stipriai padėdavo padaryti kiti žmonės.

Rucola selvatica ‘A Foglia Di Oliva’
Šiais metais darže puikiai peržiemojo gražgarstės. Laukiu naujo lapelių derliaus.
Vis dar žaliuoja lapiniai burokėliai (Beta vulgaris var. cicla). Labai jau kietoki, tačiau blanširavus jie vis dar gali įnešti papildomų spalvų į daržovių patiekalus.

Tuo pačiu tyliai džiaugiuosi, stebėdama, kas vyksta. Man atrodo, kad žmogus niekad nebūna toks „žmogiškas“, kaip krizių akivaizdoje. Pagrindinė žmogaus evoliucijos varomoji jėga yra neužmušamas gebėjimas prisitaikyti, rasti būdą apeiti, pakeisti, susitelkti. Po kataklizmų paprastai seka technologijų ir mokslo šuoliai. Ir nors daugelis dabar kalba apie laukiančią ekonominę krizę, esu tikra, kad intelektinės krizės tikrai nebus.

Darže vis dar žaliuoja pernykščiai griežčiai (Brassica napobrassica). Įprastą žiemą mano ropes, kaliaropes ir lapinius kopūstas sugrauždavo kiškiai, bet šiais metais nebuvo sniego ir visi kopūstai liko mums. Patys griežčiai jau sumedėję ir ne itin skanūs, bet žaliuojantys jų lapeliai traškūs ir gardūs. Puikus lapinių kopūstų pakaitalas.
Peržiemoję kale kopūstėliai (Brassica napus subsp. pabularia ‘Red Ruble’) taip pat yra gėris, nes šiuo metų laiku jais nereikia dalintis su kopūstiniais baltukais.

Kai buvau maža, mano seneliai dažnai pasakodavo apie karą ir pokarį, tremtį ir nepriteklius. Jie buvo geri pasakotojai, tad galėdavau tų istorijų klausytis ir klausytis. Bet šios istorijos, o taip pat civilinės saugos pamokos apie atomines bombas mokykloje, turėjo šiokį tokį šalutinį poveikį – aš nusprendžiau „treniruotis“, kad atėjus nepritekliams būčiau pasirengusi juos atremti. Mano treniruotės buvo naivios ir vaikiškos. Pavyzdžiui, likusi viena aš tyčia valgydavau tik duoną su vandeniu, būdavau dar smagiau, jei rasdavau kriaukšlį, kuris būdavo gerokai apdžiūvęs 🙂 Be galo žavėjausi Jules Verne knyga „Paslaptingoji sala“, nes ten žmonės, išmanantys fiziką ir chemiją, beveik iš nieko atkūrė svarbius buitinius išradimus, pavyzdžiui, pasidarė stiklinius langus. O paskui pas senelius kažkodėl atsirado T.Rautava (1985) knyga „Kam tinka augalai“, pasakojanti, kaip augalai suomiams padėjo išgyventi Antrojo pasaulinio karo nepriteklius, kokybiško maisto ir vitaminų trūkumą. Knygoje buvo aprašomi augalai, tinkantys maistui ir gyvūnų pašarui, vaistams, prieskoniams, turintys rauginių ar dažančių savybių, dalinamasi vienu kitu receptu, tad mano vaikiškam protui ji atrodė aukso vertės – tikrai ją, o ne nuotraukų albumą būčiau nešusi iš gaisro 🙂 Galiausiai Babytė man tą knygą tiesiog atidavė ir aš ją turiu iki šiol.

Nemanau, kad T.Rautava knygos man prireiks dabartinės krizės metu, bet negalėjau viduje nešyptelėti, kai pamačiau Dan Pearson blogo įrašą apie daržo inventorizaciją krizės akivaizdoje. Aš savajį irgi inventorizavau, nes  išsikėliau sau iššūkį kuo rečiau eiti į parduotuvę karantino metu. Rečiau, reiškia kartą į dvi savaites. Ar tikrai reikia tokio nepatogumo? Gal ir ne, bet aš dirbu ligoninėje, tad nesunkiai galiu virusą pernešti žmonėms, kurie priklauso didelės rizikos grupei. Tvarkingai laikantis karantino, parduotuvės lieka beveik vienintele vieta (išskyrus pačią ligoninę, aišku), kur virusą aš galėčiau pasigauti. Tad nepatogumas yra vertas pastangų.

Apsimetėlė trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris) tarp tulpių. Irgi valgoma, naudojama kaip aštrokas prieskonis, turi daug vitamino C.

Šiandien kaip tik suėjo pirmoji mano iššūkio savaitė ir jau akivaizdu, kad dar reikės gerokai pasimokyti tinkamai susiplanuoti pirkinius. Bet vis dar manau, kad įjungus šiek tiek kūrybiškumo, aš tą dviejų savaičių iššūkį įveiksiu. Šiuo metu planuodama patiekalus galvoju apie jų sudėtį ir kiek mano produktų išteklių jie sunaudos. Pavyzdžiui, prabangos preke staiga tapo kiaušiniai, nes kiaušinienė keturių asmenų šeimai iš karto „kainuoja“ beveik visą kiaušinių dėžutę. Iššūkio pradžioje nesunormavau vaisių, tad obuoliai, mandarinai ir bananai iš nuobodulio vaikų buvo sulapnoti per kelias dienas. Sėdint namuose labai greitai garuoja ir šokoladas. Bet tuo pačiu atsiranda puiki proga atidžiai peržiūrėti lentynas ir sunaudoti produktus, kurie jose užsibuvo. Tai kviečia daryti net rimti kulinariniai žurnalai. Ir nors atrodo, kad sode ir darže vis dar gana tuščia, čia taip pat galima rasti įkvėpimo receptui.

Didžiosios dilgėlės (Urtica dioica) ir paprastosios garšvos (Aegopodium podagraria) šalia kompostinės iš karto auga patogiu mišiniu
Puikiai peržiemojo lapiniai salierai (Apium graveolens var. secalinum)
Petražolių (Petroselinum crispum) pilnas daržas. Kadangi leidžiu joms žydėti, jos jau kelis metus sėjasi ir savimi pasirūpina pačios.
Daržinis builis (Anthriscus cerefolium) – anyžiais kvepiantis skėtinis augalas irgi mano darže gyvena savo gyvenimą. Jis žaliuoja nuo ankstyvo pavasario iki labai vėlyvo rudens. Geriausiai jį dėti į patiekalus pačioje gaminimo pabaigoje, kitaip praranda savo ypatingą aromatą.
Tuščialaiškiai česnakai (Allium fistulosum) arba dar kitaip vadinami žieminiai svogūnai dar nedideli, bet po nedidelį pundelį jau galima skinti.

Aš siūlau pabandyti išsivirti risotto su žalumynais, kuriuos rasite savo sode ar išėję pasivaikčioti į mišką. Italai gamina risotto vien tik su kiaulpienėmis (Risotto al Tarassaco) ir tai yra sezoninis kalnų regiono pavasario patiekalas. Aš pavasarį labai mėgstu garšvas, o dilgėlės yra svarbus vitaminų ir mineralų šaltinis. Salieras ir risottas taip pat yra klasikinis derinys, risottą galima gaminti ir su kale kopūstais. Tiesiog improvizuokite. Tai paprastas, naminis receptas, kuriame visi produktai matuojami daugiau ar mažiau iš akies, ir kurį sugadinti būtų labai sunku. Savąjį gaminau iš to, ką radau sode. Manasis žolelių derinys buvo labai sodrus – prabangus skonis karantinui, primenantis laikus, kai buvo galima nueiti į gerą restoraną, žinantį, kas yra sezoninė virtuvė. Et…

Risotto su pavasariniais žalumynais

6 porcijos

Reikės

  • Apie 1.5 litro vištienos ar daržovių sultinio
  • 500 g. apvaliagrūdžių risotto tipo ryžių
  • Pusės citrinos, nutarkuota žievelė, išspaustos sultys
  • Vieno svogūno, smulkiai supjaustyto
  • Šaukšto ar dviejų sviesto
  • Poros šaukštų alyvuogių aliejaus
  • 100 g. kieto sūrio (Parmigiano-Reggiano ar panašaus), smulkiai sutarkuoto
  • Saujos dilgėlių lapelių
  • Saujos kiaulpienių lapų
  • Saujos garšvų lapų
  • Saujos petražolių
  • Saujos daržinio builio lapelių
  • Poros nedidelių lapinio saliero šakelių
  • Poros čiobrelio šakelių
  • Keleto tuščialaiškio česnako laiškų
  • Druskos, juodųjų pipirų

Žalumynus nuplauname, susmulkiname ir susidedame į dvi krūveles: dilgėlės, kiaulpienės, salierai, kietesni petražolių lapeliai ir čiobreliai keliauja į vieną (šiuos žalumynus dėsime į puodą virimo metu), builiai, garšvos, česnakų laiškai į kitą (šiuo žalumynus įmaišysime baigus virti).

Sultinį užkaitiname, sudedame į jį citrinos žieveles, supilame citrinų sultis. Kitame puode išlydome sviestą su alyvuogių aliejumi ir keletą minučių apkepame svogūnus, kol jie pasidaro skaidrūs, bet nepradeda gelsti. Tuomet sudedami ryžiai ir minutę kitą apkepinami su svogūnais nuolat maišant, kol pradeda darytis permatomi. Tuomet sumažinama kaitra ir po samtį į puodą pilamas sultinys, nuolat maišant ir kas kartą palaukiant, kol ryžiai sugers sultinį. Maždaug po 10-15 min., supylus apie pusę sultinio, sudedamos smulkintos kiaulpienės, dilgėlės, salierai, čiobreliai, petražolės. Verdama toliau vis pridedant sultinio, kol ryžiai išbrinksta, suminkštėja, bet dar lieka „al dente“. Gali būti, kad viso sultinio nesunaudosite, o jei pritrūksite, tiesiog šliūkštelėkite truputį vandens. Išjungiame kaitrą. Tuomet sudedame smulkintą sūrį, gerai išmaišome, jei reikia dar truputį įpilame sultinio, kad risotto tekstūra būtų drėgna, švelni ir kreminė. Paragaujame, ar netrūksta druskos, įberiame šviežiai maltų juodų pipirų. Sudedame likusius žalumynus: builius, garšvas, česnakų laiškus, išmaišome,  uždengiame puodo dangtį ir paliekame porą minučių pastovėti. Tiekiame nedelsiant, nes risotto ilgai laukti valgytojų nemėgsta.

Crocus chrysanthus ‚Fuscotinctus‘.

Leave a Reply

Your email address will not be published.