Laikas bėga labai greitai. Nespėjau apsižiūrėti, o paskutinis tinklaraščio įrašas buvo prieš pusantrų metų. Atsiprašau tų, kurių klausimus ir komentarus praleidau. Pasiilgstu savo Gėlėtos smėliadėžės, nes rašymas ir nuotraukų dėliojimas tarsi įžemindavo, padėdavo pabūti akimirkoje, o ir augalų pavadinimus priversdavo pasikartoti. Sodą vis dar, nors šiek tiek mažiau, fotografuoju, nuotraukos nugula į Facebook‘ą, bet tai nėra tas pats, nes ten viskas įvyksta greitai ir taip pat greitai pasimeta naujienų sraute. Taigi šių metų pasižadėjimas sau – bent vienas tinklaraščio įrašas per mėnesį. Be didelių įsipareigojimų jo dydžiui ir ilgiui. Pažiūrėsim, kaip man seksis ši Naujųjų metų rezoliucija.

Praėjęs laikas sodui buvo didelių pokyčių metas. Nors pirkdami sklypą ir pradėdami kurti sodą neplanavome jame nieko statyti, visgi gana greitai paaiškėjo, kad prižiūrėti didelį sklypą visiškai neturint kur pasidėti įrankių ir technikos, yra sudėtinga. Dauguma žmonių stato namus sau, o tada kuria aplinką, o mes, va, nusprendėme, kad reikia statyti namą sodui. Pradėjom nuo planavimo, kokio dydžio turėtų būti ūkinė dalis ir ko reikia, kad sodininko gyvenimas būtų patogus. Na, o paskui jau liko mūsų gyvenamosios erdvės, kurių dydis, tiesą sakant, lyginant su ankstesniais namais nelabai ir pasikeitė. Taigi paskutiniai pora metų buvo pilni statybų, išraustų ir apverstų plotų, gėlynų perkraustymų ir naujų erdvių kūrimo. Pradžioje naiviai tikėjausi, kad galima statyti statinį vienoje sklypo vietoje ir džiaugtis tvarkingu sodu kitur, bet gana greitai paaiškėjo, kad realybėje viskas taip gražiai nesigauna. Tai drenažą per pusę sklypo reikia nuvesti, tai elektros kabelį paslėpti, tai privažiuoti ekskavatoriumi iš kitos pusės, tai kažkur statybines medžiagas susikrauti. Visiškai statybų nepaliestų sklypo vietų liko ne tiek jau ir daug.

Dėl to bendro chaoso ir virsmo jausmo nelabai norėjosi sodą rodyti. Bet dabar jau laukiu pavasario ir naujos pažinties su savomis erdvėmis – pasikeitė kampas, kuriuo matau savo sklypą, takai ir judėjimo trajektorijos sode, todėl viskas ir pažįstama, ir nauja. Dar daug nepadaryta, bet bent jau nebėra jausmo, kad situacija nevaldoma ir neaišku, nuo ko pradėti ar kaip viską sutvarkyti. Daug kampų dar reikės prisijaukinti, bet labai noriu tikėti, kad šiais metais laikas bus mano pusėje.

Nauji namai

Nauji namai įsikūrė sklypo kampe, kuriame seniau buvo tiesiog pieva. Dabar per langus matome didžiąja dalį savo sklypo ir tvenkinį. Kad jau ryžomės statyti naujus namus, tai leidau sau šiek tiek pasvajoti, taip naujuose namuose atsirado stiklinė oranžerijos erdvė. Leidžiantis gatve link mūsų namo, jis atrodo kaip mažutis archetipinis namukas, trikampiu šlaitiniu stogu. Iš tiesų tai du namai – mūsų – gyvenamasis, ir sodo – ūkinis, sujungti stikline galerija, kuri man yra pats gražiausias mūsų namo elementas.

Kurti gėlynų prie naujojo namo pati nesiryžau – plotai dideli, tad ir mokymosi iš klaidų kaina būtų labai didelė. Šį kartą į pagalbą mums atėjo Rasa Laurinavičienė ir Jolita Vroblevičienė, kurios padėjo suplanuoti erdves, parinkti ir sudėlioti augalus. Naujų gėlynų kūrimas su profesionalia priežiūra buvo visiškai nauja patirtis, mokanti mąstyti plačiai, bet tuo pačiu priimti ir pasitikėti. Turiu daug augalų, bet tūkstančio vienu ypu dar niekada anksčiau nebuvau sodinusi. Rezultatų dar reikės palaukti, naujų augalų sąrašo mintinai dar neišmokau, savų korekcijų greičiausiai įneš ir ši žiema, bet detalėmis džiaugiuosi jau dabar. Nauja patirtis buvo ir tai, kad tokio dydžio gėlynus pasodinti ir prižiūrėti vienai jau yra sudėtinga. Ačiū Kristinai Kaškonaitei-Valaitienei ir Neringai Valatkaitei, be kurių pagalbos būčiau raudojus sodindama ir ravėdama savo molynus. Bet perlipti per save nėra lengva – seniau kiekvienas augalas buvo mano pačios pačiupinėtas, tad su kaltės jausmu dar teks padirbėti.

Didžiausias įspūdis – Rasos dėka pasodinti dideli medžiai: daugiakamienis juodasis beržas (Betula nigra) vidiniame kieme ties įvažiavimu, tridyglė gledičija (Gleditsia triacanthos) ‘Skyline’ prie oranžerijos, rojaus obelys (Malus) ‚Evereste‘ ir ‚Rudolph‘ šlaite ir kolonomis suformuotos mažalapės liepos (Tilia cordata)  ‚Winter orange‘. Dideli medžiai iš karto kuria įspūdį, lyg čia buvo gyventa daugybę metų. Ir nors didelių medžių sodinimas turi savų iššūkių ir rizikų, man atrodo, kad didelio medžio kainos ir jo kuriamo įspūdžio santykis yra neįtikėtinas. Dešimt medžio augimo metų vis dar įkainojami santykinai pigiai, bent jau galvojant, kiek pinigų aš norėčiau už savąjį dešimtmetį. Laikau kumščius, kad visi praėjusiais ir užpraeitais metais mūsų sklype pasodinti medžiai ir augalai augtų ir klestėtų.

Griuvėsių sodas

Griuvėsių sodas – dar vienas lygiagrečiai pradėtas įgyvendinti projektas. Šalia mūsų sklypo buvo jau seniai neprižiūrima, medžiais ir krūmais apaugusi erdvė, slepianti Nepriklausomybės pradžios pilaitės pamatų liekanas. Per beveik penkiolika gyvenimo šioje vietoje metų niekada nebuvau ten nosies įkišusi – atrodė šabakštynas ir tiek. Bet vieta kaip magnetas traukė apylinkės jaunimą, ieškantį vietos, kur ką nors legalaus ir nelegalaus toliau nuo akių pavartoti, ir tikrai ne visada norėdavosi girdėti, kas tiksliai tuose griuvėsiuose vyksta. Sklypas jau daug metų buvo pardavinėjamas, bet norinčių jį pirkti neatsirasdavo. Po vieno tokio „rėkimo-staugimo ir dar kitokio -imo iš griuvėsių“ vakaro mes neapsikentėme ir pirmą kartą nusprendėme nueiti to sklypo apžiūrėti. Persiropštę per gana aukštas betonines sienas, atsidūrėme keistoje ir savotiškai gražioje erdvėje. Vieta tikrai turėjo magijos, kažkokį jausmą, kurį sunku paaiškinti. Taigi niekam nereikalingas sklypas rado šeimininkus, o mes gavome gerokai ramesnius vasaros vakarus, šešėlingą erdvę su brandžiais medžiais ir paukščiais, ir iššūkių dešimtmečiui.

Griuvėsių sodas nebus greitas projektas, nes čia planuojame keliauti paskui gamtą, o ne ją kurti. Pirmiausia buvo surinktos šiukšlės, keliais etapais išgenėti krūmai, iš susmulkintų šakų mulčo suformuoti pagrindiniai takai. Sužymėti vertingi savaiminiai medžių ir krūmų sėjinukai, kurie po truputėlį turėtų keisti mažiau vertingus augalus. Šiuos darbus su didele meile ir atsakomybe atliko Girion.lt komanda. Kai kur įterptas vienas kitas dekoratyvinis augalas, bet betono ir medžių šaknų raizgalynėje tai daryti nėra lengva.

Betono sienos ir šuliniai prašyte prašėsi būti apipaišyti. Ne vienerius metus seku gatvės menininko Timotiejus Norvilos-Morfai darbus, tad kartą tiesiog leptelėjau, kad būtų šaunu čia pasikviesti Morfai. O tada susidėliojo visa įvykių grandinėlė – medžius sklype genėję Girion.lt vaikinai prasitarė, kad kaip tik turi Morfai kontaktus, mums beliko tik susisiekti ir… palaukus beveik metus… džiaugtis griuvėsius nuspalvinusiais Timotiejaus darbais.

Griuvėsių sodas yra labai smagi erdvė vasarą, nes leidžia pasislėpti nuo kaitros, rudenį, nes nusispalvina auksu ir pakvimpa lapais. Šis sodas net ir žiemą pilnas paukščių, skanaujančių šaltalankių uogas ir gudobeles, o pavasarį jis gražiai žalias nuo drėgnų samanų. Manau, kad svarbiausia čia neskubėti, o kas iš to užaugs, pažiūrėsim.

Kitur – nieko naujo

Visa kita – po senovei. Žydėjo tulpės, rožės ir astrai, noko obuoliai ir kriaušės. Buvo išvirta rožių uogienė ir šeivamedžių sirupas. Daržas šiais metais buvo šiek tiek apleistas, nes jam visiškai buvo nelikę laiko. Nepaisant šiokio tokio apleistumo, darže pirmą kartą pražydo šafrano žiedai, sunoko pirmosios vynuogių kekės ir buvo nuostabus dumplainių derlius. Naujųjų metų naktį, pagal visas tradicijas, praleidau naršydama sėklų katalogus – šių metų daržo eksperimentai jau suplanuoti. Savo laiko laukia oranžerija – reikia persodinti augalus ir pradėti ruoštis sėjai. Bijau, kad kalendoriuje dienų visgi vėl bus per mažai 🙂