Nežinau, kaip jūs, bet aš šiandien tiesiog gėriau saulės šviesą ir džiaugiausi kiekviena giedra akimirka. Tiesiog negalėjau atsidžiaugti, kad šiandien turėjau laisvą dieną. Pasiilgau saulės. Ši žiema, bent jau subjektyviai, man viena pilkiausių, kokią prisimenu. Gal tai tiesiog įspūdis, nes didžiąją darbo dienos dalį praleidžiu kabinete be langų, bet ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis sausį buvo sumuštas trumpiausio saulės spindėjimo rekordas – tik 5,1 val. Vilniuje per visą mėnesį (šaltinis: http://www.meteo.lt/lt/2023-sausis). Ant namo stogo įsikūrus saulės elektrinė šiandien pagamino daugiausia elektros per visą mėnesį, o aš jaučiuosi pasikrovusi baterijas bent jau dienai kitai.
Dar sekmadienį pabudome šalčio raštais aptrauktais langais. Rytas buvo šaltas, augalai šarmoti, o šiandien namai pilni šviesos, oranžerijoje šilta, o sodas skamba nuo paukščių čirenimo. Tik užšalęs tvenkinys primena, kad žiema niekur nedingo.
Šiandien pagaliau turėjau laiko ramiai apeiti visus sodo kampelius ir radau pražydusias pirmąsias snieguoles. Karklo kačiukai šiais metais atrodo labai neįprastai, nes karklai iš rudens nespėjo numesti lapų. Tokių krūmų su pernykščiais lapais kieme ne vienas. Pažiūrėsim, kaip jiems visiems seksis busti pavasarį.
Griuvėsių sode šiuo metu labai gražiai žaliuoja samanos ir kaip visada pilna paukščių. Vos neužlipau ant poros kurapkų, bet nufotografuoti jų žinoma nespėjau. Bet džiaugiuosi kitais lankytojais – žaliukėmis, smilginiu strazdu, zylėmis ir žvirbliais, kurie nuoširdžiai doroja rojaus obuoliukų, gudobelių ir erškėčių derlių. Varnos gerokai prikapstė veją, bet ką su jomis padarysi.
Darže nieko nauja, vis dar sąstingis, tik po truputį želia žliūgės – piktžolės visada pačios greičiausios. Vis dar žaliuoja lapiniai kopūstai, o tarplysvius nuklojusios peruvinių dumplūnių dėžutės atrodo kaip pabertas sidabras iš kokios lobių skrynios. Rožių ūgliai kol kas atrodo žali ir sveiki, gal žydėjimas šiais metais bus ankstyvas.
Gėlynai jau gerokai aplamdyti šlapdribų ir sunkaus sniego. Bet kai šiandien vakare dangų nudažė oranžinis saulėlydis, išjungiau virusį puodą ir išlėkiau į lauką jų fotografuoti – taip buvau pasiilgusi to saulės žaismo smilgelių šluotose.
Ir oranžerija šiandien rodos net pasistiebė nuo saulės. Oranžerija kol kas toli gražu nėra sėkmės istorija. Dar svajodama apie ją ir stebėdama kylančias namo sienas po truputį pradėjau pirktis augalus. Tuo pačiu į namus parsinešiau skydamarių, kurie ne tik sunaikino dalį pirktųjų, bet ir kai kuriuos mano jau turėtus augalus. Antrasis stresas buvo pats augalų perkraustymas. Nors teoriškai į oranžeriją perkėliau augalus, kuriems turėtų patikti žiemoti gana vėsiai, pusę žiemos žiemoję šiltai augalai sustresavo – kas lapus numetė, kas mirti susiruošė. Na ir tinkamo laistymo režimo vis dar neatrandu, vis balansuoju tarp augalų kankinimo sausra ir supūdymo. Bet nepaisant visų iššūkių, šiandien nuskyniau pirmąjį kvepiančių mažųjų apelsinų derlių ir išviriau stiklinę labai stipriai kvepiančios apelsinų uogienės. Rytoj greičiausiai vėl bus pilka, debesuota diena, bet turiu vilties, kad bent truputį šios dienos saulės uždariau į tą stiklainėlį. Skanausiu ir prisiminsiu giedrą.
