Sodas visada yra mokymasis per patirtį, kad ir kiek tos patirties jau turėtum. Puikiai viename sode veikiantys dalykai nebūtinai pasiteisina kitame. Būtent tokia yra mūsų mulčiavimo grikių lukštais istorija.
Pats geriausias mulčias yra žaliasis, t.y. kai augalai yra sluoksniuojami ir suželia taip tankiai, kad tarp jų beveik nebelieka vietos piktžolėms. Tačiau kol gėlynas jaunas, išlieka tarpai tarp neseniai pasodintų augalų kerelių, be mulčiavimo išsiversti labai sunku – kitaip reikėtų labai daug ravėti. Pernai susodinę naujus gėlynus prie naujųjų namų turėjome išspręsti dilemą, kuo gėlynus mulčiuoti. Svarstėme tarp labiau įprasto spygliuočių žievės mulčiaus ir grikių lukštų. Grikių lukštai turi labai daug privalumų – jie turtingi mineralinių medžiagų, gerai sulaiko drėgmę, padeda purinti dirvožemį, kas labai aktualu mūsų molynui. Dėl labai smulkios struktūros jis gerai slopina piktžolių augimą, o per keletą metų virsta kokybišku kompostu – taigi gera terpe žaliajam mulčiui. Bent jau man grikių lukštų mulčias yra gražus – tamsus, vienalytis pagrindas gražiai išryškina žalius augalus. Kadangi mulčias labai lengvas, jį patogu transportuoti, mažiau fizinių pastangų kainuoja paskleisti. Ir dar kvepia jis grikių koše 😊
Tačiau kiekvienas privalumas turi ir savo minusus. Kadangi grikių lukštai labai lengvi, juos gali išpustyti vėjas. Žinodama šią riziką pasiklausinėjau sodininkų apie jų patirtį su grikių lukštų mulčiumi, tačiau net du žmonės, kurių sodininkystės kompetencija aš nei truputėlio neabejoju, patvirtino, kad pustymas nėra didelė bėda – tereikia paskleidus mulčią jį gerai sulaistyti. Taigi mulčias buvo nupirktas, paskleistas, sulaistytas, ne kartą gerai sumintas ravint ir tikrai gražiai išsilaikė gėlynuose per vasarą, rudenį ir žiemą, išskyrus nedidelį plotelį ties namo kampu, kuris labai gairinamas vėjo. Tas mažas plotelis neatrodė didelė problema. Tikroji bėda išlindo pavasarį, po žiemos nupjovus gėlynus. Taip jau sutapo, kad po gėlynų tvarkymo užėjo pakankamai sausi ir vėjuoti orai, ir, nors atrodytų, kad daugiau nei pusę metų ramiai gulėjęs ir žiemą ištvėręs mulčias jau turėjo būti ir perdrėkęs, ir susislėgęs, pavasario vėjai lengvai jį išdžiovino ir išnešiojo po visą sklypą.
Mulčiaus dabar yra visur – vejoje, kaimynų sklype ir gatvėje, jo pilni drenažo kanalai ir tarpai tarp trinkelių. Grikių pilni ir mūsų namai, nes juo aplimpa batai vaikštant ir dirbant kieme, šuo smulkių lukštų kas kartą parneša parbėgdamas iš lauko. Šiek tiek išpustyto mulčiaus pavyko sušluoti ir gražinti į gėlynus, tačiau dabar dilema – ar keisti visą mulčią, ar dar kartelį pabandyti atnaujinti nupustytus plotus? Keičiantis klimatui vėjų Lietuvoje mažėti neturėtų, tad sunku tikėtis, kad kažkas kitais metais bus labai kitaip. Visgi vidiniame kieme, kuris nuo vėjų apsaugotas net iš trijų pusių, grikių lukštai pasiteisino. Turbūt reikės rinktis skirtingas medžiagas atskiriems gėlynams.
Na ir dar keli žodžiai apie pavasarį ir smagų žiedų laukimą. Šiuo metu ypač džiaugiuosi turkestaninėmis tulpėmis (Tulipa turkestanica), kurios plevena beržo želdyne. Matau jas pro virtuvės langus, apšviestas rytinės ar vakarinės saulės, iškėlusias grakščias galveles virš sparčiai želiančių rudeninio mėlito (Sesleria autumnalis) kupstelių. Bet kai griebiu fotoaparatą ir bandau tą vaizdą nufotografuoti, subtilūs žiedeliai tiesiog prapuola bendram triukšme. Akys mato gražiau nei kamera ir kol kas man niekaip nepavyksta atrasti fotogeniško rakurso.
Labai panaši situacija su pavasarinio poraičio (Omphalodes verna) ir baltų sibirinių scylių (Scilla siberica ‘Alba’) duetu. Balti ir mėlyni ploteliai gražiai mirga palei atraminę sienutę, bet kai bandau juos kartu nufotografuoti, gaunasi kažkas visai neįdomaus. Paveikslai, kuriuos dėlioja mūsų smegenys, ženkliai gražesni už realybę 😊
Palminės viksvos ir epimedžio (Epimedium x warleyense) duetas, žaidžiantis šilta žaluma ir oranžiniais tonais taip pat matomas tik žiūrinti iš arti. Nepaprastai džiaugiuosi tais mažais epimedžio žiedeliais, nes tai ketvirtas kartais, kai bandžiau juos sodinti savo sklype. Pagaliau yra vilties, kad jie sau tinkamą vietą rado ir pabus čia šiek tiek ilgiau nei sezoną.
Mažalapės liepos (Tilia cordata) ‘Winter orange’ netikėtai džiugina pavasario spalvomis. Turbūt pražioplinau šį etapą pernai, bet jos dabar tokios gražios, kad norisi pavadinimą pataisyti iš ‘Winter orange’ į ‘Pinks of spring’.
Griuvėsių sode žibutėmis apsimetinėja maloniosios plukės (Anemone blanda). Šiais metais jų žymiai daugiau nei pernai, laikau kumščius, kad natūralizuotųsi. Taip pat ir rūteniai (Corydalis solida), panašu, jaučiasi visai gerai griuvėsių sodo šešėliuose. Rimčiau želdinti šią sodo teritoriją labai sudėtinga – vos bandai besti kastuvą, iš karto atsimuši į medžių šaknų raizgalynę. Pusę dienos prakaitavau, kol pasodinau kelias laipiojančias hortenzijas ir gebenes. Po tokių darbelių noras kurti rimtesnius želdynus iš karto ilgam praeina. Todėl visas viltis dedu į augalus, kurie patys gali pasirūpinti savimi – po truputį sėjasi scylės, rūteniai, plukės. Gal pavyks tokiu būdu sukurti trumpą pavasario pasaką griuvėsių sode. Svarbiausia kantrybė.
Kitur nieko labai naujo. Tuo sprogs žydėti medlievos. Tvenkinio šlaite žydi narcizai. Iš visų per porą metų čia sodintų tulpių išliko beveik tik vien raudonos. Net ir girinės tulpės (Tulipa sylvestris), apie kurių agresyvumą ir gajumą teko girdėti įvairių istorijų, sėkmingai nunyko. Tulpių šioje vietoje nebeatsodinsiu, o štai narcizai jaučiasi puikiai. Bet, mano nuostabai, gėlynuose pasodintos tulpės jau trečius metus iš eilės grįžta pakankamai sėkmingai. Kažkaip patiko joms rožių kaimynystė. Kol kas spalvinasi tik pavieniai žiedai, tačiau sekantis fotoreportažas greičiausiai bus apie jas.
