Ši žiema slegia savo pilkumomis. Labai pasiilgau skaidraus, žandus gnaibančio šaltuko, sniego ir traškančios giedros. Griuvėsiuose, sienų ir medžių užuovėjoje, jau radau pirmąsias snieguoles. Bet tokia niūra, kad net nekyla rankos išsitraukti fotoaparatą. O ir to pavasarinio džiaugsmo, kai pirmųjų žiedų lauki, dar nėra.

Oranžerijoje taip pat dar nieko nevyksta. Sėklų pakeliai neišpakuoti laukia savojo laiko. Po truputėlį nosis kiša vazonuose susodinti svogūniniai, bet oranžerijoje vėsu, tad sąlygų skirtumas tarp lauko ir oranžerijos nelabai didelis. Džiaugsmą šiuo metu teikia tik žydintys ir vaisius nokinantys citrinmedis ir apelsinmedis, kurie tiesiog spinduliuoja optimizmu.

Šiuos metus pradėjau pasinerdama į naują veiklą – linoraižį. Linoraižį išbandyti norėjau labai seniai. Nuo vaikystės išlikę prisiminimai apie lino raižiniais iliustruotas vaikiškas knygutes, kurios man buvo negražios, bet būtent tuo negražumu įdomios. Mokykloje su linoraižiu susipažinti nepavyko. Tiesą sakant, nelabai ko apskritai per dailės pamokas mus mokė, tad iš esmės visos grafikos technikos, tapyba taip ir liko apgaubtos nepasiekiamumo auros. Prieš kurį laiką dovanų gavau tokį „pradinuko“ linoraižio priemonių rinkinį, bet kadangi visai neturėjau supratimo apie technologiją, vis atidėdavau ir neprisėsdavau. Tada kažkada Instagram’e užmačiau „Zylės raižinius“, pradėjau sekti Audronės darbus ir pamačiau organizuojamas dirbtuves, kurios buvo beveik mano gimtadienio laiku. Baisiai užsidegiau švęsti gimtadienį tokiose dirbtuvėse ir pagaliau įgyvendinti smalsumą. Bet užgriuvo darbai, laiko švęsti gimtadienį neliko, mano smalsumas vėl liko kaboti kažkur spintoje.

Tačiau gyvenime kartais nutinka taip, kad nebūtina gauti realią pamoką, kad pagaliau pasiryžtum kažką daryti. Iš psichoterapijos studijų atsimenu atvejį, skaitytą turbūt M.H.Erickson knygoje, apie moterį, kuri labai norėjo lankyti psichoterapiją, bet tuo pačiu labai bijojo, todėl kas savaitę tuo pačiu metu atvažiuodavo prie konsultavimo kabineto ir valandą pati sau viena mąstydavo apie savo gyvenimą mintyse kalbėdamasi su įsivaizduojamu psichoterapeutu. Jai tai iš tiesų padėjo, todėl po kurio laiko ji tiesiog atėjo pas psichoterapeutą ir sumokėjo už psichoterapiją, kurioje nei karto nebuvo. Taip ir man tas neįgyvendintas noras nueiti į dirbtuves buvo paskutinis lašas, kad pagaliau išsitraukčiau linoraižio priemones ir pati pabandyčiau suprasti, ką ir kaip daryti.

Pirmas blynas – bandymas pasidaryti antspaudą dekoruoti kalėdinių dovanų maišelius – buvo gerokai prisvilęs. Supratau, teks pirmiausia paskaityti ir pažiūrėti mokomųjų filmukų. Susikaupiau, prisirankiojau visokios informacijos apie linoraižio pagrindus ir paskutinį senųjų metų vakarą išraižiau savo pirmą „sąmoningą“ darbelį. Nebuvau juo sužavėta, bet pats procesas labai užkabino savo meditatyvumu. Norėjosi dar, bet tuo pačiu buvo akivaizdu, koks didžiulis skirtumas yra tarp to, ko norisi, ir kas gaunasi. Trūksta žinių ir motorinių įgūdžių, o dar ir piešti nelabai moku.

Mano abu vaikai piešia daug ir gerai, stebėdama jų piešimo įgūdžių vystymąsi žinau, kiek daug lemia tiesiog praktika. Jei norisi piešti geriau nei galiu dabar, nelabai yra kito kelio, tik daug piešti. Todėl pagalvojau, kad visai neblogas metų tikslas būtų bent vienas piešinys per savaitę. Dar idealiau, jei tas piešinys virstų linoraižiu. Pradinė mintis buvo pabandyti apie sodą šiais metais pasakoti per piešinius ir raižinius, tačiau po pirmųjų savaičių supratau, kad šie rėmai ankštoki, norisi tiesiog leisti ir gyvenimui pasiūlyti temas. Kartais jos gali ateiti iš emocijos, o kartais iš tam tikro tikslo, pavyzdžiui, pabandyti išraižyti veidą, ar tam tikrą formatą. Nežinau, ar tikrai išlaikysiu tą vieno piešinio per savaitę intensyvumą, jokių įsipareigojimų ir kalčių, jei nepavyks. Kai pradėjau aktyviau sekti linoraižio bendruomenę ir darbus, supratau, kad vienas darbas per savaitę yra labai ambicingas tikslas. Taigi bus, kaip bus. O kol kas sausis ir jo vaizdai.

Pirmas bandymas raižyti piešinio linijas juodame fone. Supratau, kad į pamokų sąrašą dar reikės įtraukti ir šešėliavimą.

Šis darbelis buvo įkvėptas senovinės giesmės pagal Antano Vienažindžio eiles, ypač kelių jos eilučių: Oi gražus, gražus tolimasis dangus. Ar priimsi mane ten, Dievuliau brangus? / Kad aštrius kelius šios žemės užbaigsiu, žvaigždėmis grįstu keliu vaikštinėsiu. Pradžioje raižinys buvo suplanuotas su tekstu aplink centrinį piešinį, tačiau pradėjusi drožti supratau, kad eskizas tiesiog per smulkus, formatas per mažas, kad pajėgčiau raides išraižyti. Lyg ir atrodė logiška, kad jei nemoki gerai raižyti tai reikėtų pradėti nuo mažesnių formatų, visgi iš tiesų didesnius darbus raižyti gali būti paprasčiau, nes elementai ne tokie smulkūs. Kol kas formatai lieka maži, bet jaučiu, kad jei kada perlipsiu mažo formato rėmus, norėsiu grįžti ir dar kartelį paieško vaizdo šiai nuostabiai giesmei.

Jei apelsinmedis buvo raižytas juodame fone, tai čia bandymas padaryti visiškai priešingai. Labai norėjosi pavaizduoti ne tik begonijos lapų margumą, bet ir tam tikrus spalvos perėjimus lapuose. Nors galvoje viskas buvo aišku, perteikti to raižinyje nepavyko. Taigi greta šešėlių, toliau teko skaityti apie tekstūravimą 🙂

Pradinis planas buvo piešti/raižyti augalus ir sodą, pradėjus sekti įvairius linoraižio meninkus ir mėgėjus, parūpo išbandyti ir veido raižinį. Raižyti barzdą sudėtinga. Turbūt esminė pamoka, kurią išmokau per šį mėnesį – kuo tikslesnis eskizas ir nuo jo geriau nenuklysti. Barzda buvo iššūkis, bet iš visų darbų šiuo esu labiausiai patenkinta.

Greta tradicinio linoleumo labai knietėjo išbandyti ir kitokias medžiagas. Internete daug pavyzdžių, kai raižiniai daromi ant trintukų, kurie vėliau naudojami antspaudams. Atrodo maži, greiti, smagūs darbeliai. Bet drožti trintuką labai sunku, nes jis labai minkštas – lyg bandytum sviestą raižyti. Skobiamos detalės nelūžta taip, kaip linoleumas, todėl labai sunku išraižyti smulkius elementus. Gal trintukų reikėjo kietesnių ieškoti. Bet pabandžiau. Po šios savaitės supratau, kad reiktų dar ir kaligrafijos pasimokyti, bet kol kas dedu šią temą į beviltiškų skyrelį 🙂

Kol kas mėnesio rezultatas toks, kad kuo daugiau žinau, kuo labiau stengiuosi, tuo blogiau gaunasi, ir tuo aiškiau, kad dar labai daug reikia sužinoti. Tikslas kol kas tiesiog lavinti pačius piešimo ir raižymo įgūdžius, nesuku galvos dėl popieriaus ar spaudos dažų kokybės, netobulai atspaustų darbų. Duokdie, gal susikurs kokia viena kita nauja neuronų jungtis smegenyse.