Šiuo metu sode karaliauja geltona spalva. Žydi barškės, geltonieji vilkdalgiai, gelsvi škotiškųjų rožių ir erškėčių hibridai, vis daugiau geltonio įgauna rasakilų žiedai, už tvoros auksiniais vėdrynų taškeliais nutaškytos pievos, griuvėsių sode pomedžiuose galvas kelia geltonosios žiognagės.

Geltona spalva turi daug atspalvių. Pražydo vienintelė mano azalija (Rhododendron ‘Chanel’)– eksperimentas, ar rododendrai pajėgtų išgyventi griuvėsių sode ir ištverti tankią drebulių ir kitų medžių šaknų raizgalynę. Ši azalija taip gardžiai kvepia, kad vos atsispiriu pagundai iš karto neprisisodinti jų daug.

Dar vienas gelsvas ir labai kvepiantis sodo gyventojas yra amerikinis žilakrūmis (Elaeagnus commutata ‘Zempin’ ). Gal ir galima ginčytis, kiek čia tos geltonos spalvos, bet gelsvi žiedeliai mirguliuoja tarp sidabrinių lapų ir skleidžia tokį stiprų aromatą, kad jis juntamas per kelis metrus nuo krūmo. Taip ir norisi prasukti didesnį ratą per sodą, kad tik galėtum kyštelti nosį į tą sidabrinę lapiją.

Na ir žinoma, rožės. Žydėjimas šiais metais labai gausus. Užtenka visko, ir drėgmės, ir šilumos. Rožių kvapas pinasi su vis dar žydinčiomis alyvomis ir įsibėgėjančiais jazminais. Drėgną, dar vėsų rytą, visai čia pat suokiant lakštingaloms, ar vakare, leidžiantis saulei, galėčiau vaikščioti ir vaikščioti ratais.

Tačiau grožio karalienės šiuo metu yra barškės. Barškės (Babtisia ‘Lemon Meringue‘) yra vienas iš nedaugelio augalų stebėtinai gerai toleruojančių mūsų molynus ir vasarines sausras. Nors sodintos jos buvo dėl žiedų, visgi tikroji barškių vertė yra ne juose. Taip, jos tikrai žydi labai įspūdingai, tačiau struktūriškas keras ir melsva, visą sezoną dekoratyvi lapija yra ne ką mažiau vertinga nei vos kelias savaites ištveriantys žiedynai. Nužydėjusios barškės man primena melsvus gėlynuose sutūpusius debesis. Tokios jos išlieka iki pat šalnų, o struktūriški skeletai puikiai išsilaiko ir visą žiemą. Taigi tikrai labai gerai gėlyne dirbantis augalas.

Šis laikas puikus įrodymas, kaip lengvai kelis kartus per metus sodas gali visiškai pakeisti savo spalvinę paletę. Tereikia didesnio kiekio vienos rūšies augalų, kurie trumpai ir įspūdingai dominuotų, o vėliau galėtų būti pakeisti kitos kylančios spalvinės bangos.

Barškių būna mėlynų, violetinių, baltų, tad kodėl norėjau geltonų? Žinau, kad Lietuvoje geltoni gėlynai nėra populiarūs ir daugelis nelabai noriai į savo sodus įsileidžia geltonus augalus. Man geltona spalva patinka, nes ji turi labai daug energijos. Net ir niūrią dieną geltoni žiedai švyti ir verčia šypsotis, o papildoma priežastis šypsenai visada yra gerai. O štai Anglijos soduose geltonos  spalvos dažniausiai būna nemažai. Pavyzdžiui, žydinti Genista aetnensis asmeniniame vieno žymiausių Anglijos kraštovaizdžio dizainerių Tom Stuart-Smith asmeniniame sode.

Pats gražiausias matytas sodas su daug geltonos spalvos man yra RHS Bridgewater botanikos sode esantis Tom Stuart-Smith projektuotas Rojaus sodas . Nežinau, kaip labai reikia būti susipykus su geltona, kad šis sodas nepakeistų požiūrio į geltonos spalvos naudojimą želdynuose. Po kelionės savo sode pasodinau debesylus. Taigi ateityje turėčiau turėti ne tik geltoną pavasarį, bet ir antrąją vasaros pusę. O kol kas džiaugiuosi prisiminimais iš RHS Bridgewater.