Parko kontūrai

Sodo dalis, kurią mes vadiname “parku”, yra mano eksperimentinis plotas, kuriame aš bandau sukurti kažką gražaus nesilaikydama tradicinių gėlynų kūrimo taisyklių: paruošti dirvą, išnaikinti piktžoles, sodinti, laistyti, ravėti ir prižiūrėti. Pernai šioje sklypo dalyje buvo įrengtas geometrinių zonų “labirintas”, kad atskirti vaikščiojimui skirtus vejos takus ir plotelius, kur žolė nebus šienaujama. Nešienaujamuose ploteliuose tiesiog į pievą įsodinau šiek tiek daugiamečių gėlių. Pirmiesiems metams į augalus daug neinvestavau, sodinau tai, ką jau turėjau savo sode, ar kas atliko nuo pertvarkomų gėlynų, kad pirmiausia pažiūrėčiau, kaip augalai jausis ir kurie geriausiai pasiteisins. Kuriant aplinką tokiu principu, kantrybė yra vienas svarbiausių komponentų. Jei gėlyne susodinai augalus ir jie jau po metų subujoja į tobulą derinį, tai mano atveju vyksta nuolatinės derybos su gamta. Beveik praėjus pirmajam sezonui, norisi apibendrinti, ko išmokau.

Rudbeckia fulgida ‘Goldsturm’

Parko labirinto formas man nubraižė dizainerė. Mano užsakymas buvo kuo daugiau tiesių, aiškių formų, kad būtų kuo patogiau pjauti vejos takus. Dizainerės pasiūlytos takų ir pjaunamų/nepjaunamų vejos plotų formos atrodė įdomiai, tačiau sutikdama su jos projektu kai ko neįvertinau – stačiakampiai į gėlyno vidų įeinantys plotai yra kur kas didesnis blogis nei vingiuotas gėlynas. Žoliapjovei reikia ploto apsukti, juk eini paskui ją, o norėdamas apsisukti tokiame plote, neišvengiamai turi lipti į gėlyną. Tad jei jums kas nors pasiūlys projektą su vidiniai kampais, gerai pagalvokite.

Tvarkingai nušienauti tokius vidinius vejos plotelius yra sunku. O jei jų ne vienas…

Sklypo dalis, kurioje suplanuotas parkas, yra viena žemiausių vietų mano sode, į kurią subėga vanduo nuo visų šlaitelių ir kalnelių, rudens-pavasario periodu ten gana šlapia. Šis plotas turi nedidelį nuolydį, todėl vanduo neblogai nutekėdavo, bet, įrengus bortelius atskirti pjaunamus ir nepjaunamus vejos plotus, gavosi savotiška užtvankų sistema, neleidžianti vandeniui normaliai nubėgti: jei vanduo persipila per vieną bortelį, užkliūva už sekančio ir t.t. per visą parkelio plotą. Projektuojant apie drenažą niekas nepagalvojo. Taigi pirmiausia dėl kelis mėnesius sklype stovėjusio vandens aš netekau krūvos augalų, o tada reikėto kviestis meistrus, techniką ir įrenginėti drenažą, o tai reiškia, vėl perkasti takus, gadinti žolę ir … daug daug susimokėti už darbus, kurie galėjo būti padaryti sykiu įrenginėjant parko gėlynus. Kuriant aplinką labiausiai norisi galvoti apie augalus ir estetiką, bet pradėti reikėtų nuo praktiškesnių dalykų, ir drenažas yra vienas iš svarbiausių. Tik va, kad už pamokas kartais tenka susimokėti 🙂

Tai, kad šiuo metu parkelio gėlynuose žydi beveik vien rudbekijos ir raudoklės, yra stovėjusio vandens rezultatas. Jos buvo vienos iš nedaugelių augalų, kurie išgyveno. Netekau miskantų, barzdūnų, rykštėtųjų sorų, saulakių, penstemonų, snapučių, baltagalvių, kraujažolių, gumbenių, raskilų, rūgčių, vildalgių. O štai vietiniams pieviniams žolynams tas vanduo buvo visai nė motais – pavasarį “išnėrė” ir augo bei žydėjo toliau. Štai tada ir supranti, prie kokių gajumo ir augalo tinkamumo skirtumų turi prisiderinti norėdamas kurti gėlyną įterpiant kultūrinius augalus į mūsų lietuvišką pievą. Ir visgi, aš vis dar tikiu, kad tai įmanoma.

Raudoklė (Lythrum salicaria) ‘Dropmore Purple’ ir natūraliai tvenkinio pakrantėje auganti vandeninė monažolė (Glyceria maxima) – visai neblogas derinys.

Šiais metais prie parko augalų plotų aš dirbau du kartus – anksti pavasarį, kai nupjoviau pernykščių žolynų stagarus, ir prieš porą savaičių, kai selektyvaus šienavimo principu nupjoviau šiaudais virtusias lietuviškas smilgas ir dobilus, kad išryškėtų rudbekijos, šluotsmilgės ir kiti dekoratyviniai augalai. Čia, žinoma, neskaitant reguliaraus takų šienavimo, kas kartą pjaunant žolę visame sode. Darbo ir rezultato santykis man atrodo visai neblogas.

Kitiems metams planuoju įvesti dar vieną šienavimą gegužės mėnesį. Šiais metais išbandėme jį kitoje sodo erdvėje – mūsų natūralios pievos plote ir rezultatas pranoko visus lūkesčius. Buvusi žalia ir monotoniška smilgų pieva visą vasarą keitėsi gėlių bangomis. Panašu, kad visame mano sklype yra didžiulis laukinių morkų sėklų bankas, ir jam tik reikia sudaryti sąlygas pasireikšti. Kitais metais pabandysiu.

Pieva 2016
Beveik tas pats rakursas 2017

Nerimavau, kad šienavimas pavasarį sugadins pievoje mano sėtas šluotsmilges, nes jos yra šaltojo sezono žolė. Visgi šluotsmilgės nėra labai ankstyvos ir sėkmingai spėjo išleisti šluoteles jau po šienavimo. Taigi šienavimas gegužės mėnesį padeda suvaldyti daugelį lietuviškų šaltojo sezono žolių, bet nekenkia vienai iš gražiausių. O į pievą įterpus daugiau šiltojo sezono augalų, jie turėtų gauti daugiau galimybių įsitvirtinti ir suklestėti.

Taigi mano planas kitiems metams:

  • Aiškiai orientuotis į tai, kad parkelio auksinė valanda yra rugpjūtis – rugsėjis, sodinti šiltojo sezono žoles ir gėles, kurios nenukentėtų nuo pavasarinio šienavimo.
  • Vasaros antroje pusėje pakartoti selektyvų šienavimą, paliekant reikalingus augalus ir žeminant konkuruojančius.
  • Dauginti ir įterpinėti pasiteisinusius augalus. Taigi dar daugiau rudbekijų!

Mano sode dirvožemis yra tikrai ekstremalus. Tai visiškas raudonas plytinis molis be jokio derlingo sluoksnio. Šaltuoju metų laiku jis yra šlapias, o šiltuoju metų laiku labai greitai džiūsta ir kietėja, trukdydamas augalų šaknims kvėpuoti ir pasisavinti maisto medžiagas. Dėl tokių sąlygų čia sunkiai pritampa tiek šlapiamėgiai augalai, nes jiems vasarą per sausa, tiek sausamėgiai, kurie blogai žiemoja. Kažkokiu būdu reikia atsirinkti ekstremalus, kurie gali ištverti viską.

Šiai dienai tikrai pieviniuose gėlynuose pasiteisino:

  • Rudbekijos – Rudbeckia fulgida ‘Goldsturm’
  • Raudoklės – Lythrum salicaria ‘Dropmore Purple’, ‘Blush’
  • Saulainės, bet ne visos. Geriausios Helenium “Canaria”
  • Šluotsmilgės – Deschampsia cespitosa
  • Kemerai – Eupatorium maculatum ‘Album’
  • Spuria tipo vilkdalgiai – Iris spuria ‘Farolito’, bet šiek tiek sausesnėje parkelio dalyje
  • Melvenės – Molinia arundinacea
  • Makedoninės buožainės – Knautia macedonica
  • Rykštenės – Solidago rugosa ‘Fireworks‘
  • Bitkrėslės – Tanacetum vulgare ‘Isla Gold’
  • Vingiriai – Thalictrum flavum ssp. glaucum
  • Kraujalakės – Sanguisorba `Sangria`

Gal kitais metais sąrašas bus ilgesnis. Bet akivaizdu, kad bus dar daugiau geltonos spalvos 🙂

Iris spuria ‘Farolito’
Sanguisorba `Sangria`
Tanacetum vulgare ‘Isla Gold’
Lythrum salicaria ‘Blush’
Knautia macedonica
Helenium ‘Canaria’

 

2 Comments Add yours

  1. sodelis.lt says:

    Labai labai įdomus ir įkvepiantis projektas. Aiste, kuriuo sezono metu ir kaip sodinote į esamą pievą kultūrines daugiametes gėles? Kokios stadijos ir kaip buvo paruošta pieva?
    Aš vis kartais pagalvoju savame didžiajame sode palikti pora didesnių nešienaujamų plotų, paįvairinant juos kad ir sukultūrintomis gėlėmis.

    1. Aistė Pranckevičienė says:

      Daugiamečius augalus į pievą įterpinėjau gegužės pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Nežinau, ar tai geriausias laikas, bet tiesiog tokiu grafiku vyko darbai kitose sodo vietuose ir reikėjo perkelti augalus. Pieva buvo niekaip neparuošta, suaugusi, natūrali. Gegužės mėnesį ji dar natūraliai žema. Pagrinde sodinau didesnius daugiamečių kerus, stengdamasi per daug neardyti šaknų sistemos, kad daugiametėms nereikėtų tuo pat metu ir konkuruoti su pievos gyventojais, ir bandyti įsitvirtinti. Pradžioje šiek tiek laisčiau, bet paskutinius porą metų vasaros tokios, kad per sausa būna retai 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *