Šiais metais pasodinau neplanuotai daug cukinijų ir patisonų. Pernai dėl užsitęsusios sodo rekonstrukcijos nieko nesėjau, o šį pavasarį peržiūrėdama turimas sėklas pamačiau, kad mano prieš porą metų pirkto cukinijų ir patisonų sėklų rinkinuko galiojimo laikas pasibaigęs. Pernai dalį tų sėklų atidaviau anytai, bet ji sakė, kad jau ir pernai jos nedygo, tad nusipirkau po vieną pakelį naujų cukinijų ir patisonų sėklų šiems metams.  Visgi taip imti ir išmesti pasibaigusio galiojimo sėklas buvo gaila, taigi pasėjau ir jas. O jos ėmė ir sudygo. Visos. Taigi neplanuotai vietoj vienos, gavosi penkios veislės cukinijų ir trys veislės patisonų. Ypatingų sąlygų joms augti aš neparūpinau – sodinau šiek tiek pakeltose lysvėse, gana tankiai, kad tilptų į cukinijoms numatytą plotą. Prieš cukinijas lysvėse buvo pasėtos baltosios garstyčios, kurios vėliau buvo apkastos. Prieš sodinant daigus į dirvą buvo įterpta šiek tiek granuliuotų organinių trąšų, pasodinti daigai užmulčiuoti šiaudais ir žole, ir daugiau jų nebetręšiau. Vėsi ir drėgna vasara cukinijoms labai patiko ir, nepaisant neidealių augimo sąlygų, derlius yra geras. Bet ne visos veislės yra vienodai skanios ir gerai augančios, tad čia trumpa suvestinė.

Cukinijos

• Striato Di Napoli – krūminė vidutinio ankstyvumo veislė yra mano absoliuti favoritė. Vaisiai ilgi ir siauri, gražiai dryžuoti. Vaisiai augdami pirmiausia tįsta į ilgį ir neskuba storėti, tad net ir šiek tiek paaugę vaisiai beveik neturi sėklų. Minkštimas tvirtas, netyžta apdorojamas, o marga odelė gražiai atrodo patiekaluose. Odelė minkšta, bet tuo pačiu pakankamai tvirta, kad vaisiai būtų transportabilūs ir greitai nevystų laikomi šaldytuve.
• Black Beauty – krūminė vidutinio ankstyvumo veislė. Gražūs, žvilgantys, tamsiai žali vaisiai, panašūs į tuos, kuriuos galima nusipirkti prekybos centruose, tik auginant savam darže skonio yra daugiau. Minkštimas tvirtas, sėklų nedaug, netyžta gaminant. Labai gera veislė, bet jos reikėjo šiek tiek ilgiau palaukti, mano darže buvo vėlyvesnė už “Striato Di Napoli”.
• Lebanese  – ankstyva krūminė veislė, labai derlinga ir stabili viso sezono metu. Vaisiai – pailgi balionėliai, šviesiai žali, beveik balta, plonyte, taškuota odele. Minkštimas švelnaus skonio, šiek tiek vandeningesnis nei kitų cukinijų, gana stipriai sukrenta gaminant. Plona odelė yra ir privalumas, ir trūkumas, nes vaisiai lengvai pasižeidžia transportuojant, gana greitai vysta laikomi šaldytuve. Tinkamiausi greitam vartojimui.
• De Nice A Fruit Rond – ankstyva krūminė veislė, mano darže pradėjo derėti pati pirmoji. Vaisiai apvalūs, šviesiai žalia, taškuota, plona odele. Tai senovinė prancūziška veislė, žinoma daugiau nei 150 metų.  Skonis labai švelnus, salstelėjęs, dėl savo formos idealiai tinka farširuoti. Trūkumas – gana greitai formuoja sėklas ir turi gana didelę “kempininę” dalį vaisiaus viduje, kurią pašalinus ne kažin kas ir lieka.
• Golden Zucchini – gana ankstyva krūminė veislė ryškiai geltona odele ir gelsvu minkštimu. Odelė šiek tiek kietesnė nei kitų mano augintų cukinijų. Drėgnu oru dalis vaisių puvo. Net nedideli vaisiai gana greitai formuoja sėklas, kurios kietesnės ir ryškesnės nei kitų mano augintų veislių. Spalviškai gražiai atrodė patiekaluose, bet iš mano augintų veikslių turėjo mažiausiai privalumų.

Patisonai

Su patisonais situacija prastesnė – gerai augo tik viena veislė, tad rangavimas čia kaip ir ne itin prasmingas.

• Gagat – vidutinio ankstyvumo krūminė veislė. Vaisiai tamsiai žali, tvirta odele. Mačiau, kad šiuos patisonus auginantys sodininkai forumuose skundėsi, kad odelė per kieta, tačiau skinant juos mažučius taip tikrai nėra. Šie patisonai turi labai tvirtą tekstūrą, gal net labiau primenančią obuolį, nei cukiniją, ir ryškesnį, pikantiškesnį skonį. Derėjo pakankamai stabiliai.
• Patty Pan – labai sena krūminė baltųjų patisonų veislė. Internete rašoma, kad ši veislė Europoje žinoma nuo 1591, kai atkeliavo iš Amerikos indėnų, ir yra viena geriausių veislių iki šiol. Vaisiai balti, plokščios formos, banguotais krašteliais. Turėtų būti ankstyva. Aš nei ankstyvumo, nei derlingumo nepastebėjau, nes iki šiol užaugo vos vienas nedidelis patisoniukas. Net ir nedidelio patisono odelė kietoka, skonis neypatingas.
• Yellow Scallop – taip pat turėtų būti ankstyva krūminė istorinė veislė, žinoma nuo 1860-ųjų. Vaisiai ryškiai geltoni, plokšti, saldūs. Šie patisonai derėjo, tačiau turėjo tokią pat bėdą, kaip geltonosios cukinijos – esant drėgnam orui puvo ir turėjo polinkį gana greitai formuoti sėklas.

Geras cukinijų derlius reiškia, kad iš jų reikia kažką gaminti. Ir čia kyla šiokia tokia bėda, nes mano mažoji cukinijų nemėgsta. Nemėgsta, aišku, tik tada, kai žino, kad cukinijų į patiekalą įdėta. Taigi cukinijas aš stengiuosi slėpti sriubose, makaronų padažuose, blynuose ir lazanijos įdaruose. Cukinijas sėkmingai galima slėpti ir desertuose, todėl noriu jums papasakoti apie super skanius šokoladinius keksiukus su cukinijomis. Šie cukinijų keksiukai yra drėgni, ne per saldūs, subtiliai šokoladiškai karstelėję, su traškiais grikių pabarstukais.

Keksiukų receptas yra iš Aušros rašomo blogo “Vaikai ir vanilė”. Jei dar neužtikote šio kulinarinio blogo, labai rekomenduoju. Jei man reikėtų išrinkti savo kulinarinių knygų topą, šis  blogas užimtų pirmą vietą, nes čia pateikiami receptai man visada be išimčių pavyksta. Pagal Aušros aprašymus ramiai imuosi gaminti niekada nebandytą tortą šventei, nes receptai aprašyti taip tiksliai, kad visada viskas būna gerai. O gerus receptus Aušra visada palydi gražiomis iliustracijomis ir gyvenimiškomis istorijomis. Todėl ir keksiukų recepto nematau prasmės perrašinėti – geriau nei Aušra neparašysiu. Jei įtikinsiu jus šiuos keksiukus gaminti, tiesiog keliaukite pas “Vaikus ir vanilę”. Receptui reikia šiek tiek bent jau mano virtuvės spintelei neįprastų produktų: kokosų ir grikių miltų, kokosų aliejaus ir neskrudintų grikių, nes keksiukai yra be gliuteno. Būtent tas “be giuteno” mane šiek tiek gąsdino. Kažkada gaminau morkų pyragą su avižiniais miltais pagal veganišką receptą, pyragas kaip ir pavyko, bet skonio prasme tai buvo ne pyragas, o liūdesys. Bet Aušra aš pasitikiu, ir jai ji sudėjo šį receptą į savo tinklapį, vadinasi jis yra vertas dėmesio. Ir tikrai, tai vieni skaniausių mano ragautų keksiukų. Liūdesio juose nė gramo 🙂 Ar įtikinau?