Jie

Žiema jau gerokai nusibodo. Ilgiuosi spalvų ir judesio. Būtent judesio ir gyvybės. Žiūrinėdama praėjusios vasaros nuotraukas pati nustebau, kaip dažnai jose be augalo yra ir kitų veikėjų: muselių, uodelių, skruzdėlių. Fotografuodama dažnai jų net nepastebėdavau. Norėčiau geriau pažinoti savo sodelio gyventojus, nors suprantu, kad tai beveik neįmanoma. Vabalai mano akiai per daug vienodi ir visagalis internetas  čia ne tiek jau daug gali padėti. Galiu atpažinti, kad drugys su raudonomis dėmėmis, labai pamėgęs mano veronikas, yra marguolis, tačiau, kuris tiksliai, diferencijuoti jau neturiu jokių šansų. Todėl baltai pavydžiu žmonėms, kurie geba tai daryti. Juk kuo daugiau žinai, tuo darniau gyveni su gamta.

Pernai vasarą pasiimti fotoaparatą ir atidžiau pažvelgti į mano kieme gyvenančius vabzdžius ypač paskatino Mindaugo Rylos straipsnis “Susipažinkime: „priešai“ ir „draugai“ arba sodo ekologija“. Jei tokių publikacijų, gausiai iliustruotų šauniomis nuotraukomis, būtų daugiau, gal sumažėtų beatodairiškas noras visas sodininkavimo problemas spręsti insekticidais, herbicidais ir fungicidais. Vabalas tampa ne šiaip vabalu, o įdomiu sodo personažu, vaidinančiu tik jam vienam skirtą vaidmenį. Po šio straipsnio net amarai ir boružės atrodo ypatingai ir egzistenciškai. Tikras sodo trileris.

Taigi, kokie gyventojai pateko į mano kadrą praėjusiais metais. Ilgokai stebėjau, kokios gražios yra žiedmusės. Saulės šviesoje jų sparnai žvilga lyg padengti auksu.  Žiedmusės yra naudingos. Nors jų dryželiai primena vapsvos rūbą, jos minta nektaru, o ėdrios lervos – amarais.

Pavasarį vienos iš pirmųjų mano kieme pasirodo kamanės. Gal dėl to, kad kamanės atsparesnės šalčiui ir nebijo apniukusių dienų, būtent jų, o ne bičių dūzgesys asocijuojasi su pavasariu. Labai mėgstu šias lėtas storuliukes. Kartais sunku patikėti, kad kamanių sparnai pakelia tokią bačkutę.

Labai didele drugių įvairove savo kieme negaliu pasigirti, o ir nufotografuoti juos kol kas sekėsi sunkiai. Gal kita vasara bus sėkmingesnė.

Šilokų kilimų vaikštinėjantis dilgėlinukas
Gražuolė spungė slepia savo sparnų spalvas
Ar kada žiūrėjote baltukui į akis?
Šis drugys neprisistatė
Marguoliai labai sėslūs drugiai, ištisas dienas gali leisti ant pamėgto žiedo

Nors vabzdžius fotografuoti dažnai yra sunku, kai kada jie būna taip užsiėmę, kad aplinka jiems visiškai nerūpi. Kad ir ši porelė ant mano terasos užuolaidų…

Per fotoaparato objektyvą kartais pamatai daugiau, nei esi įpratęs. Musės iš arti atrodo įspūdingai. Labiau primena žvėrelį, o ne vabalą.

O čia jos vertas priešas – vapsvavoris. Gražus didelis voras, mezgantis įspūdingus rudeninius tinklus.

Greta vabzdžių savo sodo neįsivaizduoju be varlių. Varlių kurkimas yra būtina ramaus vasaros vakaro dalis. Kartais jos užeina ir į kambarį. Esu tikra, kad gerai paieškojusi ir dabar garaže rasčiau kelias snaudžiančias. Bet dažniausiai varles sutinku vasaros rytais ramiai tupinčias kur terasos pakraštyje, o tada jos tingiai nušokuoja į gėlyną ir toliau tupi panirusios į tikrą budistinę meditaciją.

Viename mano gėlyne, greičiausiai kažkur po egle, gyvena vikrusi driežas, vėlyvą pavasarį stebinantis savo nuostabia ryškia spalva. Kartais užklumpame jį besideginantį saulėje, tačiau gražiai jį nufotografuoti tikras vargas – jis puikiai pateisina savo vardą.

Paukščiai galėtų būti atskira tema, bet šį kartą norisi paminėti tik vienus. Vasaros neįsivaizduoju be laukių pypčiojimo. Šie paukščiai ne tokie drąsūs kaip antys, bet man labai gražūs savo baltais snapais ir juodais drabužiais. Be to jie puikūs narai. Visada smagu stebėti, kaip jie paneria ir laukti, kur pagaliau jie išners. Net jauni laukiukai drąsiai neria po vandeniu. Laukiu jų parskrendant.

Nežinau, ko šiais laikas moko vaikus per biologijos pamokas. Labai norėčiau tikėti, kad moko daugiau, nei tuomet, kai mokiausi aš. Žinoma, labai daug priklauso nuo mokytojo. Bet galvoju, kad per retai girdžiu, jog biologija būtų minima tarp pagrindinių mokomųjų dalykų. Man atrodo, kad be reikalo. Juk smagiau ir saugiau gyventi pasaulyje, kurį pažįsti. O kai susipažįstam, pasidaro lengviau vienas kitą prisijaukinti…

9 Comments Add yours

  1. Auksė says:

    Aiste, labai labai gražios nuotraukos! Jas bežiūrint toks vasaros ilgesys apima :).
    Aš lygiai taip pat jaučiu biologijos žinių trūkumą, nes didžiosios sodo gyventojų dalies identifikuoti nepavyksta. O norėtųsi…
    Bet tikriausiai tam reikia baigti gamtos mokslus, kad tų specifinių žinių turėtum arba domėtis ir ieškoti informacijos. Ką mes ir darom :). Bet kuriuo atveju ta gyvybė sode labai įdomi (geras buvo Jūsų pastebėjimas – tikras trileris 🙂

    1. Aiste says:

      Ačiū už pagyrimus nuotraukoms. Atrodo, kad biologijos žinių trūkumas yra gana dažna problema :)Smagu, kad galim mokytis vieni iš kitų 😉

  2. su kaštonais says:

    Rašykite dažniau! Labai įdomūs Jūsų rašiniai blogerių jūroje 🙂

    1. Aiste says:

      Ačiū, smagu, kad kažkam mano rašiniai patinka. Mielai rašyčiau dažniau, bet sodininkavimas yra labai toli nuo mano pagrindinių veiklos sričių. Dažnai trūksta laiko 🙂

  3. sodelis says:

    Puikus reportažas 🙂 Gyvasis sodas 🙂

    1. Aiste says:

      Turiu įkvepiančių pavyzdžių. Jų toli ieškoti nereikia 😉

  4. Va neblogas video apie vabzdžių ir vorų fotografavimą, “An Introduction to High-Magnification Macro Photography” http://www.youtube.com/watch?v=wqRn3at0H60

  5. salma says:

    puikios nuotaikos ir nuotraukos 🙂 smagu, kad tiek daug padareliu lankosi pas jus, bet dar smagiau, kad juos pastebite ir skiriate jiems demesio.. siltai rasote, malonu pas jus apsilankyti Aiste, aciu..

    1. Aiste says:

      Ačiū Salma, man irgi smagu, kad užsukate į svečius. O nuotraukų kokybė labai reliatyvus dalykas. Va Aras įdėjo nuorodą, kur visai kita kokybės pakopa 🙂 Bet savam kieme vis tiek smagu fotografuoti – tai tikrai padeda atidžiau pažiūrėti į daugelį jame vykstančių dalykų. Iki kitų susitikimų kuriame nors iš blog’ų 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *