Vakar vakare, grįžusi po darbų, radau Salmos iš Svajonių pievos sveikinimą su pavasariu. Tiesą pasakius, vakar visai neturėjau laiko galvoti apie pavasarį. Pirmoji pavasario diena, bent jau Vilniuje, tikrai nelabai jį priminė, o ir šis rytas Kaune prasidėjo nuo sniego. Net paukščiai ryte atrodė kažkokie pritilę ir sustingę nuo žvarbaus vėjo. Bet visgi vidudienį, kai saulė pagaliau atkopė į mūsų terasą, pajutau per langus plūstant tikrą pavasarinę šilumą. Saulė tikrai šildė – atrodė, kad šiluma tokia tiršta, kad ją beveik galima apčiuopti. Norėjosi jaukiai įsitaisyti ant suolo su arbatos puodeliu ir kaip katinui prisimerkus mėgautis spinduliais. Tiesa, kol paslampinėjau po kiemą ir pagaliau pasidariau arbatos, užslinko debesys ir mano pavasarinė idilė baigėsi 🙂 Ką gi, jaukių pasisėdėjimų lauke dar reikės truputėlį palaukti.

Kol kas saulė spėjo iš žiemos atkovoti tik kelis gėlyno centimetrus. Bet su kiekvienu centimetru atsiveria vis daugiau ir daugiau gyvybės. Turbūt niekada neatsistebėsiu gamtos gebėjimu išlikti, ištverti ir pradėti iš naujo. Iš sniego nosis kišantys daigeliai tarsi tyliai šnabžda – viskas gerai, viskas buvo ir bus gerai… Argi gali tuo nepatikėti? Sodininkystė yra nuostabios kantrybės ir pasitikėjimo pamokos. Taigi, su pavasariu!