Pastaruoju metu mane stebina vienas keistas fenomenas. Kai tik kam nors papasakoju apie savo planus kurti didelį sodą ir gėlynus, sulaukiu ne entuziastingo palaikymo, o užuojautų. Po to dažnai seka koks nors liūdnas pasakojimas apie tai, kaip vaikystėje tėvai vietoj futbolo su draugais vertė dirbti kolektyviniame sode ar senelių ūkyje. Kartais net sunku patikėti, kokios gilios ir tvarios yra tokios „traumos“.
Aš užaugau tikroje miestiečių šeimoje, kurioje galima suskaičiuoti penkias kartas „nuo žagrės“ (bent jau iš mamos pusės). Mano tėvai neturėjo kolektyvinio sodo, o seneliai gyveno miestuose, todėl pradinėje mokykloje po vasaros atostogų jausdavausi gana nepatogiai – buvau bene vienintelis vaikas klasėje, kuris neturėjo kaimo. Viskas, kas susiję su žeme, mūsų šeimai buvo svetima. Į mano vaikiškus klausimus, kodėl mes neturime sodo, man būdavo atsakoma istorija, kaip mano Babytė, kaimynių įkalbinta pabandyti kažką užsiauginti pati, susodino svogūnus aukštyn šaknimis. Šio bandymo užteko dar dvi kartas atgrasyti nuo žemės ūkio. Taigi iki tol, kol pati neatsistojau ant lopinėlio žolės prie savų namų, niekad net nebuvau rimčiau ką nors sodinusi ar ravėjusi.
Kita vertus, nors buvau mokoma, kad sodininkavimas yra kažkas nepaprastai sunkaus, augdama mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės ramiai ir su meile kūrė savo aplinką. Kiekvieną vasarą mes eidavome vakaroti į seną sodą pas senelių draugę, švelniai vadinama ponia Danguolyte. Jos sode gėlės nebuvo auginamos, bet buvo nuostabūs seni vaismedžiai, pilni paslaptingų vakarinių šešėlių ir pačios skaniausios slyvos pasaulyje. Ponia Danguolytė prisėsdavo prie atviro lango stovinčio pianino ir kartu su mano Babyte užtraukdavo vokiškus tarpukario šlagerius dviem balsais. Įsivaizduokite seną sodą, muziką, tvankų vidurvasario vakarą, salstelį lapų ir nokstančių vaisių kvapą… Iki šiol man tai tikro inteligentiško sodo pavyzdys.
Tėčio tėvai turėjo kolektyvinį sodą. Gyvenom toli nuo jų, todėl jame atsidurdavau retai. Bet iš jo atsimenu gražiai lauke raustančius pomidorus, traškias morkytes, nuplautas vandens bačkoje, aitriai kvepiančius nasturtų bortelius ir tamsiai raudonais žiedais apsipylusias vijoklines rožes. Gal buvau prasta stebėtoja, bet neatsimenu, jog Močiutė dirbtų jame nugaros neatitiesdama. Atsimenu pietų miegą sodo namelyje, Močiutės skaitomas knygutes, mano vaikiškai sąmonei stebuklingas sidabrines liūtpėdes iš Močiutės gėlyno ir šabalbonus, be kurių vasara nebūtų tikra vasara. Nors Močiutės jau seniai nėra, Tėtuko tvarkomas sodas vis dar yra tikra ramybės oazė.
Buvo dar daug kitų pavyzdžių: visada besišypsanti, tvirta ir didelė teta Šura, iš kurios mano seneliai pirkdavo tobulus mažus agurkėlius rauginimui; gretimuose namuose gyvenančios dvi gėlininkės, kurios kasmet konkuruodavo dėl gražiausiai tvarkomos sodybos titulo, mano auklė Ledžienė, su kuria keliaudavome į jos dukros sodą tiesiog pabūdi, ir daugelis kitų. Taip pat būdavo smagūs serbentų skynimo ir obuolių rinkimo ritualai šeimos draugų soduose, kelionės po Žemaitijos dvarų parkus, pavasarinės ir rudeninės gėlių parodos, botanikos sodai ir kelios gražiai iliustruotos knygos apie augalus senelių bibliotekoje, kurias turbūt tik aš ir tevartydavau. Keista, kad visa ši patirtis suveikė žymiai efektyviau, nei iš kartos į kartą perduodami sodininkavimo įgūdžiai. Gal tai pavyzdys, kokia reikšmę mūsų nuostatoms ir elgesiui turi emocijos? Manosios soduose beveik visada būdavo teigiamos.
Visa tai rašau dėl to, kad man labai nesinori, jog mano dukros užaugtų su žemės fobija. Nebūtina, kad jos norėtų pačios turėti sodus, bet būtų gerai, kad jos neišsiugdytų tokios stiprios atmetimo reakcijos, kurią taip dažnai paskutiniu metu sutinku. Nežinau, kaip man sekasi ugdyti jų domėjimąsi aplinka, reikėtų paklausti jų pačių. Bet norisi pasidalinti keliais dalykais, kuriuos bandžiau su vaikais įgyvendinti, stengamasi pabudinti juose smalsumą.
- Darželis ant palangės. Su Marta vazonėliuose sėjome pipirines, gražgarstes, sodinome svogūnus. Smagu, nes šios žolytės buvo tikrai valgomis. Marta net ąžuolą vazone pora metų augino, kol galiausiai išvežėme jį pasodinti į mišką, nes mūsų kiemui užaugęs toks medis būtų per didelis. Šiuo metu ant palangės žiemoja tik stevijos. Jas labai mėgsta Stela.
- Vazoninis daržas terasoje. Man atrodo, kad labai svarbu, jog dalykai, kuriais nori vaiką sudominti būtų „po akimi“. Tam gerai gali pasitarnauti didesnis vazoninis daržas. Terasos daržą labiausiai mėgo Stela, kuri stabiliai jį apskabydavo. Ypač populiarūs buvo pomidorai. Pomidorai dideliame vazone rudenėjant gali būti parnešti į kambarį ir dar kurį laiką džiuginti vėlyvu derliumi.
- Valgomi dalykėliai gėlyne. Žoleles ir žemuoges gėlyne auginu ne tiek dėl vaikų, kiek dėl vietos stokos, bet tai veikia ugdančiai. Be to jie tiesiog gražiai atrodo. Pasilenkę nuskinti raudonuojančios žemuogės, vaikai kartais pastebi ir šalia esančius augalus. Taip Marta atrado levandas, kurios dabar yra vienas mėgiamiausių jos augalų – nepraleidžia progos jų paglostyti ir pauostyti.
- Asmeninis vaiko kampelis. Vaikų sodelio idėją bandžiau įgyvendinti su Marta. Prieš dvejus metus paskyrėm nedidelį žemės gabalėlį, kuriame Marta sodino savo gėles. Širdelės formos gėlynas, dekoruotas akriliniais dažnais išmargintais akmenimis man buvo gana sunkiai ištveriamo grožio, bet į jo kūrimo procesą labai noriai įsitraukė ne tik mano, bet ir kaimynų vaikai. Į Martos gėlyną sėjome kosmėjas, karpytalapius kermėkus, labuliarijas ir lubinus. Kosmėjos įspūdingos savo prieaugiu. Smagu stebėti, kaip vaiko pasėta sėklelė per vasarą praauga jį patį. Sudžiovintus kermėkus Marta išdidžiai laikė dvejus metus. Tik neseniai juos išmečiau, nes buvo jau gerokai sudulkėję. Nors didelio noro prižiūrėti savo gėlyną po sėjos Marta nerodė, bet gerokai pasipiktino, kai pernai jos gėlyną prijungiau prie savojo 🙂 Man atrodo, kad vaiko sodelio idėja veiktų dar geriau, jei būtų sodinami valgomi augalai.
- Maisto gaminimas iš sode surinktų augalų. Kas gali būti geriau nei pieniška sriuba su vaiko užaugintais šviežiais žirniais ir morkytėmis. Čia ne mano, o mano sumanios anytos pamokėlės. Kol neturiu rimto daržo, žaidžiam su uogytėmis ir arbatomis. Kadangi Marta labai mėgsta levandas, pernai vasarą kartu gaminome levandų ledus. Nežinau, kam patiko labiau. Turbūt man, nes pats levandų rinkimo ir paruošimo procesas yra nuostabiai kvapnus. Ledai liko tik tarp kitko.
- Vieta teigiamoms emocijoms. Sode turi būti vietos išdykauti, juk vaikai turi tiek daug energijos. Gal nebūtina kurti prabangių žaidimo aikštelių, bet vieta lakstyti, supynės ar namelis medyje gali padėti vaikams prisijaukinti sodo erdvę. Man atrodo svarbu, kad augalus (bent kai kuriuos) būtų galima skinti, nes juk taip norisi.
- Tėvų pavyzdys. Neieškojau mokslinių įrodymų šiam teiginiui, bet manau, kad jei tėvai su meile ir užsidegimu kurs savo sodą, anksčiau ar vėliau vaikams kils noras prisijungti. Svarbu tik, kad tėvai nepamirštų vaikams padėkoti už pagalbą, ir pasakyti, kaip jiems smagu dirbti kartu su vaikais. Vaikai nieko mums neskolingi ir NEPRIVALO mums padėti, todėl verta pasidžiaugti, kai jie mums padėti NORI. Ir dar, kartais ir tėvams verta pakelti akis nuo lysvių…
Dar daugiau šaunių idėjų radau čia: http://kidsinthegarden.co.uk/. Smagių šeimyninių sodų 🙂
Na jeigu galima pakomentuoti, tai ramybės neduoda mintis, kad tavo prisiminimai ir yra tokie idiliški, nes tu matydavai sodus tik kaip viešnia. Bet turėti idiliškų prisiminimų yra gerai:)
Žinoma, kad tu teisi, Ele. Aš tikrai turėjau mažai progų matyti “tamsiąją” sodų pusę :)Man tik svarbu rasti atsakymą, kiek to sunkumo turi matyti ir patirti vaikai? Žinoma, kad tai labai individualu, priklauso nuo vaiko polinkių ir interesų, ir daugybės gyvenimo aplinkybių. Bet labai gerai žinau tai, kad kai dirbi įsitraukęs ir susidomėjęs, net sunkūs darbai neatrodo nepakeliami, atsiranda papildomos kantrybės ir atkaklumo. Taigi ir ieškau būdų, kaip vaikų smalsumą sužadinti 🙂
Visiškai su tavim sutinku. Ir pritariu dėl įsitraukimo. Man rodos pagrindinė priežastis, atgrasiusi šitą kartą nuo sodų – prievarta. Vaikystėj turėjai ravėti, rinkti uogas ir pan, nes taip liepta. Vaikai privalo padėti be kalbų ir bent aš jausdavau, kad darbas atliekamas nes reikia, džiaugsmo renkant uogas ar vežant šieną iš suaugusių pusės nebūdavo.
nuostabus jusu pasaulis Aiste ir labai geras poziuris.. jusu vaikai tikrai myles savo zeme…kuo daugiau graziu akimirku jusu seimai 🙂
Ačiū, Salma, iš jūsų lūpų Dievui į ausį 🙂
Et, kažkas panašaus ir aplink mus. Ir aplinkinių užuojauta dėl sunkaus darbo. Ir mūsų su vyru miestietiškumas. Ir noras sukurti vaikui vaikystę, kokios patys neturėjom. Gal klaidinga, nes kol kas vaiko meilė sodui bei gamtai minimali 😉 Bet aš, taip pat kaip ir jūs, tikiu, kad mūsų pastangos nenueis veltui. Svarbiausia – jokios prievartos. Daviau sau žodį.