Dažniausiai apie savo sodą galvojame kaip apie kažką labai asmeniško. Mūsų sodas yra tarsi namų erdvės pratęsimas. Tačiau ekologiniu požiūriu net mažučiai miestų sodeliai vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, nes būtent tokie asmeniniai sodai sudaro pagrindinę „gamtiškąją“ masę betoniniuose miestų plotuose. Taigi mūsų sodas yra daugiau nei vien būdas asmeniškai sietis su gamta, atsipalaiduoti, ar užsiauginti daržovių, bet ir galimybė prisidėti prie gamtos turtų ir įvairovės išsaugojimo. Juk iš tikro ta mūsų nuosavybė yra labai sąlyginė. Sodo erdve mes dalinamės su gausybe kitų gyventojų: augalų, vabalų, paukščių, žvėrelių ar grybų.
Sodo turėjimas savaime dar nereiškia, kad tikrai prisidedame prie gamtos palaikymo. Tiesa ta, kad sodininkaudami dažnai labiau skatiname jos keitimąsi. Rinkdamiesi augalus, kurie nepritaikyti mūsų klimatinėms ar dirvožemio sąlygoms dažnai neekonomiškai naudojame gamtos išteklius, pavyzdžiui, esame priversti papildomai laistyti, keisti dirvožemį, naudoti papildomas dangas žiemą ir pan. Saugodami lepius augalus nuo kenkėjų, naikiname ne tik juos, bet ir daugelį kitų vabzdžių, kurie darniai galėtų gyventi šalia, o siekdami pievas pakeisti tvarkingomis vejomis dažnai dar ir atimame iš jų namus. Bandydami iš vejos išgrūsti piktžoles naikiname didesnę biologinę įvairovę ir pan. Taigi gana dažnai sodininkavimas nėra darnos su gamta siekimas, o labiau primena nesibaigiančių konkurenciją, kurioje sodininkas atkakliai stengiasi prieš gamtą laimėti.
Motyvuoti sodininkus bent šiek tiek keisti savo sodininkavimo įpročius ir susimąstyti apie kai kurių jų veiksmų prasmę ir pasekmes, nėra lengva. Štai čia į pagalbą ekologams kartais ateina psichologai, kurie stengiasi padėti suprasti žmonių poreikius, elgesį ir šio elgesio priežastis. Nežinau, ar Lietuvoje yra psichologų, kurie specializuotųsi aplinkos psichologijos srityje, bet pasaulyje atliekami moksliniai tyrimai, kuriais stengiamasi suprasti sodininkų prioritetus ir ieškoti būdų keisti jų įsitikinimus ir įpročius. Apie vieną tokį tyrimą ir noriu papasakoti, nes jau kelias dienas „nešiojuosi“ jį galvoje ir mąstau apie jo užduotus klausimus.
Freeman ir kolegų (2012) tyrimą labai gražiu pavadinimu “„Mano sodas yra mano raiška“: namų valdų valdytojų ir jų sodų ryšiai” (“My garden is an expression of me”: Exploring householders’ relationships with their gardens) radau žurnale Journal of Environmental Psychology. Tyrimas buvo atliktas Naujojoje Zelandijoje, bendradarbiaujant geografams, botanikams ir zoologams. Tyrime dalyvavo 55 skirtingo dydžio namų valdos. Pats tyrimas susidėjo iš kelių etapų: interviu su sodų šeimininkais apie tai, ką jiems reiškia sodas, augalų ir gyvūnų rūšių, kurios gyvena sode skaičiavimo, grįžtamojo ryšio sodininkams abiejų sodų biologinę įvairovę ir foto pratimų. Būtent foto pratimai šiame tyrime mane labiausiai ir sužavėjo.
Pirmojo susitikimo su sodo savininku metu tyrėjai prašydavo pokalbį pradėti nuo pasivaikščiojimo po sodą. Sodininko buvo prašoma savo sode parodyti dešimt jam reikšmingiausių, vertingiausių dalykų. Tyrėjas šiuos objektus nufotografuodavo ir vėliau su sodininku aptardavo, kodėl būtent šie objektai buvo pasirinkti, kokią reikšmę jie turi. Nors tyrimas atliktas labai toli nuo Lietuvos, manau, kad jo rezultatai tiktų ir daugeliui Lietuvos sodininkų. Pirmojo susitikimo metu daugiausia sodininkų tyrėjui rodydavo egzotinius augalus, gėlynus, sodų architektūros elementus, akcentuodavo galimybes užsiauginti maisto produktus ir bendrą vaizdą. Tyrimo rezultatai parodė, kad sodininkų ryšys su savo sodu iš esmės pasireiškia tik per gėles, medžius ir kitus augalus; paukščiai, gyvūnai ar kiti gyvi padarai labai retai tapdavo sodininkų dėmesio objektais. Dar rečiau sodininkai didžiuodavosi natūraliais kraštovaizdžio elementais, kuriais pasižymėjo jų namų valdos.
Tyrimas apie kurį pasakoju, turėjo tam tikrą edukacinį tikslą. Po pirmojo interviu ir bioįvairovės sode matavimų, sodininkai gavo grįžtamąjį ryšį apie tai, kuo jų sodas panašus ar skiriasi nuo kitų tirtų sodų, bei kaip būtų galima padidinti sodo ir gamtos dermę. Nors sodininkų nebuvo prašoma kažką keisti, pakartotinio tyrimo po pusmečio metu, daugelis sodininkų nurodė, kad šis bei tas jų požiūryje pasikeitė. Padidėjo dėmesys vietinės kilmės, o ne egzotiniams augalams, šiek tiek padidėjo dėmesys gyvūnijai ir geografiniams sodo ypatumams, sumažėjo dėmesio atskiriems augalams, bet dažniau buvo akcentuojama visuma.
Tyrimo autoriai teigia, kad šių pokyčių padėjo pasiekti tiek objektyvus grįžtamasis ryšys, tiek ilgesnis mokslininkų ir sodininkų bendradarbiavimas. Tyrimo metu mokslininkai kiekvieną namų valdą lankė daugiau nei dešimt kartų. Tyrėjai teigia, kad dauguma tyrime dalyvavusių sodininkų buvo smalsūs, geranoriški ir linkę ieškoti būdo kurti aplinką, kuri būtų tiek pakankamai asmeniška ir atspindinti jų asmeninius poreikius, tiek palanki gamtos įvairovei. Tiesiog siekiant pokyčių reikia daugiau kalbėti apie jų svarbą ir siūlyti konkrečią pagalbą, kaip ir ką sodininkas galėtų keisti.
Perskaičius šį straipsnį vis galvoju, kas būtų tie dešimt dalykų, kuriuos rodyčiau savo sode. Man tai svarbu, nes šį pavasarį imsiu tvarkyti naują sodo plotą, kuriame iki šiol buvo pieva. Taigi iš esmės aš griausiu šiame plotelyje per daugybę metų nusistovėjusią pusiausvyrą. Planuodama augalus, analizuodama daugybę įvairiausių sodų pavyzdžių, vis labiau linkstu prie idėjos toli nepabėgti nuo tų augalų, kurie natūraliai čia augtų. Nors pagunda kurti kolekcinį sodą yra pakankami didelė, pirmiausia bandau susivokti, kur yra mano sodo unikalumas. Dešimties dalykų turbūt nesugebėčiau surasti, bet fotografui pirmiausia rodyčiau ežerus (iš tikro molio karjero tvenkinius, bet pavadinimas „ežerai“ man patinka labiau), nuo kurių vaizdo prasidėjo mano santykiai su šia vieta. Kitas man labai vertingas dalykas yra erdvės pojūtis ir galimybė žvilgsniui pabėgti toli toli. Ši vietovės charakteristika svarbi galvojant apie būsimų medžių vietą ir paskirtį. Trečias dalykas, kuris man mano sode labai patinka, yra terasa, kurioje sėdint atsiveria vaizdas į tolius, ir galima pasišildyti kaip katinui vakarinėje saulėje. Turbūt ir naujoje erdvėje norėčiau vietos, kuri leistų džiaugtis kraštovaizdžiu. Kaip ir Naujosios Zelandijos sodininkams man smagu iš savo sodo gauti kažką valgomo, net jei tai būtų tik geras šviežias pesto ar sauja žemuogių. Bet ne mažiau įdomu džiaugtis tuo, kas mano dar nepaliesta. Jei fotografas pas mane ateitų šiandien, tįsčiausi jį parodyti ko nors, kas yra ne visai mano, bet nuostabiai gyva –šalpusniais nubertų šlaitų, plačialapių šaukščių burbuolių, varlių tuoktuvių ar paklausyti laukių pypsėjimo ir pirmųjų lakštingalų trelių. Konkrečios gėlės yra gėlynai liktų tik kaip papuošimai ant pyragaičio. Nežinau, ar rodyčiau konkrečius augalus. Gal. Bet jos man svarbios ne kaip atskiri vienetai, o kaip žvilgsnį glostantis visuma. Man labai smagu pažinti ir pačiupinėti naujus augalus, bet aistros kaupti ir juos kolekcionuoti neturiu. Kaip šios mintys pavirs konkrečiais darbais, pamatysim per ateinančius kelis metus. Beveik garantuotai kur nors būsiu neteisi, bet džiaugiuosi, kad po truputėlį imu matyti kryptį, kuria norisi judėti.
O kokie dešimt dalykų būtų svarbiausi jūsų sode?
Literatūra:
Freeman, C., Dickinson, K.M.J., Porter,S., van Heezik, Y. (2012). “My garden is an expression of me”: Exploring householders’ relationships with their gardens. Journal of Environmental Psychology, 32, 135- 143.
Užsireikė man to žurnalo.:) Gal ne paslaptis ar tu jį siųsdiniesi internetu ar kaip kitaip gauni? Labai patiko man šis tavo straipsnis (įrašas), nes sodo prasmė ar socialinis aplinkos aspektas man yra labai įdomus. Gal tau patiktų “Dynamic landscape” – mokslinių straipsnių rinkinys apie natūralistinius, ekologinius kraštovaizdžius. Kažkokią sąsają aš matau tarp to, ką parašei ir tos knygos. Ten yra straipsnis, kuriame apžvelgta krūva tyrimų apie tai, kaip žmogus priima viešas erdves.
Dešimt dalykų pamiršau:)
1. Tyli ir jauki, šilta ramuma, kuri apima vasaros rytą sėdint ant laiptelių. Dūzgia bitės, skraido drugeliai. Tolumoj girdžiu kaip autostrada koks sunkiasvoris pravažiuoja, o aš sėdžiu D. ausy:) Tas kontrastas tarp gamtos ir ten kažkur esančių šurmulingų miesto garsų.
Toliau peresiu prie konkretybių:) 2.Besikeičiantis gėlynas, ypač kai įgauna tūrį.
3. Kai karštą vasaros dieną gali įkišti kojas į gaivinantį vandens telkinio vandenį.
4.Riešutmedis – užnugarį, prieglobstį teikiantis stabilus viso sodo atributas.
5. Smulkmena, bet maloni. Kai sutemus uždegi šviesas vandens telkinio dugne ir vanduo čiurlena. Tas šviesos žaismas toks mistiškai magiškas:)
Labai jaukus ir gyvas tavo sąrašas, Ele. Gebėjimas sudėlioti sode subtilias smulkmenas, tokias kaip apšvietimas, man yra visiška mistika. Čia yra ta riba, kuri skiria mėgėją ir profesionalą.
O žurnalo aš neprenumeruoju. Kadangi gyvenime dirbu mokslinį darbą, mano universiteto biblioteka prenumeruoja visatekstes mokslinės literatūros duomenų bazes. Kai kyla poreikis pasigilinti į kokią konkrečią temą, ieškau publikacijų pagal raktinius žodžius. Aplinkos psichologijos tema daugiausia straipsnių randu http://www.sciencedirect.com duomenų bazėje. Universiteto dėka galiu gauti visateksčius straipsnius nemokamai. Bet iš tikro gana dažnai pavyksta publikacijas tiesiog “susigooglinti”. Nors gal čia ir mano profesinis įgūdis – darbo specifika išmokė efektyviai ieškoti informacijos :)Ačiū už nuorodą į knygą, būtinai pasidomėsiu.
Verčiantis susimąstyti straipsnelis. Perskaičius paskutinį sakinį-klausimą iš pradžių kilo lengva sumaištis mintyse: 10 dalykų? kaip? sodas nedalomas…
Kelias dienas vis grįždavau mintimis prie šio klausimo. Ir štai aš čia:
1. ramybė;
2. “vardiniai” šeimos narių medžiai;
3. erdvė vaikams;
4. gėlynai/sumedėję augalai (greičiausiai parodyčiau kampelį, kuris tuo metų laiku būtų patraukliausias);
5. lelijos (apie jas užsiminčiau, net jei būtų gūdi žiema);
6. miškas horizonte su retkarčiais atklystančiais gervių balsais;
7. priklausomai nuo sezono: kamanės, bitės, paukšteliai, ežiukas;
8. vaismedžių sodas;
Trūksta dar dviejų punktų? Yra ir jie, tik jie mintyse/planuose, o kol kas parodyčiau tuščią paskirties plotelį:
9. dvi (dėl galimybės pasirinkti pavėsį arba saulę tiek dieną, tiek vakare) pasisėdėjimo vietos augalų apsuptyje;
10. vanduo (paukščių girdykla, čiurkšliukas).
Papildymas 🙂
Bandant įsprausti į dešimtuką tai, dėl ko vertinu savo sodą, kažkur tarp eilučių pasilieka savos erdvės su galimybe kurti bei stebėti pojūtis. Vis tik man sodas – nedaloma visuma.
Smagu, kad ne man vienai sunku sugalvoti tuos 10 dalykų 🙂 Gražus,drąsus, šeimyniškas, išjaustas ir tuo pačiu apmąstytas jūsų sodelis. Visada laukiu naujų jūsų reportažų ir pasidalinimų patirtimi.
Aiste, patiko man jūsų paskutinysis klausimas, kuris verčia įsivelti į apmąstymus ir diskusiją 🙂
Gaila tik, kad tie 10 dalykų, karts nuo karto kinta. Jei mano sodui būtų bent 10 metų, galbūt jau konkrečiai žinočiau, tačiau šiandien norėčiau:
1. racionalaus
2. funkcionalaus
3. praktiško
4. sukultūrinto
5. formalaus
6. būtinai prieskonių sodo
7. lelijų, bijūnų, rožių ir hortenzijų kolekcijų, tačiau, kad jos tarpusavyje persipintų
8. daug uogakrūmių, vynuogių medžių, aišku medžių ir krūmų su išliekančiomis uogomis žiemą
9. neįsivaizduoju sodo be gyvių (svajoju net ežiukų šeimyną įkurdinti 🙂 ), todėl akcentuoju į žiemojimo vietas vabzdžiams, lesyklas, inkilus, girdyklą…didesniems sodams labai tiktų balandinės
10. pergolės, mini alėjos.
Ilgiuosi seno (amžiumi) sodo – jis pati didžiausia vertybė. Jame ir jaukumas, ir ramybė…
Džilda, manau, kad normalu, jei svarbiausių dalykų dešimtukai kinta. Juk ir sodas, ir sodininkas gyvi padarai, o jų sąveika yra kūrybiška ir bręstanti. Viskas priklauso nuo to, kur šią akimirką esame, kuo domimės, kuo gyvename. Bent jau man čia ir yra visas sodo smagumas. Jei bereiktų prižiūrėti tai, kas sukurta, būtų žymiai mažiau įdomu. Aišku, neblogai būtų gauti kokį dvaro sodą su suaugusių medžių alėjomis, bet laikas bėga labai greitai – nepajusim, o jau ir mūsų pasodinti medžiai bus mus gerokai praaugę.