Šis pavasaris kažkoks keistas – nepaprastai daug voratinklių. Jie smulkesni ir ne tokie ryškūs, kaip rudenį, dažnai iš karto nekrentantys į akis, bet išryškėjantys nuotraukose. Nepasakyčiau, kad matau daug dirbančių vorų, tik einant prie ežero ir sujudinus pernykščias nendres iš jų į visas puses pasipila maži juodi voriukai; dešimtimis– tikros juodos juodukės, kaip pasakytų Mei iš Hayao Miyazaki filmo „Mano kaimynas Totoro“.
Voratinkliai ant augalų gal ir nieko ypatingo, bet vakar saulėlydis atskleidė tikrai neįtikėtiną šių mažų padarėlių darbą – voratinkliais buvo padengta visa pieva. Įstrižuose vakarinės saulės spinduliuose visa pieva žėrėjo, lyg būtų suausta plonyčiais auksiniais siūlais. Dešimtys arų. Iš kurio sodo kampo bežiūrėtum, link saulės vedė spindintis takas. Atrodė nerealiai. Kartais tikrai norėčiau mokėti geriau fotografuoti.
Šiandien ryte apžiūrinėdama naujai išsiskleidusias tulpes pastebėjau daugybę voratinkių ir taip pat nustebau :).
Nors tobulumui ribų nėra, bet man voratinkliais nuaustos pievos nuotrauka atrodo pasakiškai graži !
Ačiū, už komplimentus, Aukse. Aš šiandien savo kieme apžiūrinėdama tulpes kaip tik galvojau, kad būtų smagu sužinoti, kaip tulpėms sekasi jūsų kieme, juk turėtų būti kaip tik jūsų laikas. Labai laukiu pavasarinio reportažo.