Šiandien Rasa Laurinavičienė savo bloge publikavo nuotraukas iš Piet Oudolf sodybos Hummelo kaimelyje. Nuotraukose nuostabios pievos. Tiesą pasakius, pievų nuotraukos mane kiek nustebino savo natūralumu. Piet Oudolf vardas iki šiol man labiau asocijavosi su didžiuliais ir įspūdingais kultūrinių daugiamečių masyvais, ir nors žinojau, jog paskutinė jo ir Noel Kingsbury knyga žada pokyčius, tokio pievų lengvumo nesitikėjau. Labai laukiu, kol Rasa pasidalins savo įspūdžiais iš šių dviejų sodų dizaino genijų seminaro.
Rasos nuotraukos pasirodė labai laiku, nes po truputėlį atsisveikinu su pievomis savo sklype. Senovės lietuviai prieš kirsdami medį jo atsiprašydavo. Taip ir aš šiuo metu jaučiu poreikį kažką panašaus padaryti. Gražios ir įdomios man mano pievos. Smalsu stebėti, kaip augmenija keičiasi lipant ant kalnelio ar leidžiantis paežerėn, kaip kinta pievos spalvos keičiantis metų laikams, malonu jausti nupjauto šieno kvapą ar ryte rasti savo kieme kažkieno karves. Tačiau šiuo metu negaliu pievų išsaugoti, nes būtinai reikia rimtai tvarkyti tvenkinio pakrantes, sklypo reljefą ir drenažą. Jau rytoj turėtų atvažiuoti technika ir pradėti keisti tobulą ir nusistovėjusį mano pelkėtos pievos gyvenimą. Ir visgi esu beveik tikra, kad paskui aš bandysiu tą pievą susigrąžinti. Bent truputėlį, gal truputį labiau kišantis ir kontroliuojant, gal taikant matrix planting principus ir bandant joje apgyventinti vieną kitą kultūrinį augalą, bet pievos gyvenimas yra toks nuostabus ir užburiantis, kad niekada jos nemainyčiau į jokį manikiūruotą gėlyną ir žalias vejas. Rasos nuotraukos šią motyvaciją tik sustiprina.
Čia tik keli mano argumentai, kodėl verta saugoti pievas:
Mano pievoje jau auga augalai, kurie man labai patinka. Viena iš pagrindinių mano pievos žolių yra kupstinė šluotsmilgė (Deschampsia cespitosa). Pievoje jų yra visokių, ir aukštesnių, ir žemesnių, ankstyvesnių ir vėlyvesnių, šviesesniais ir tamsesniais žiedynais. Jos formuoja gražius kerus ir pripildo pievą šilkinių šluotelių. Kam keisti tai, kas ir taip yra beveik tobula.
Pievoje nebūna piktžolių. Daugelis augalų, kuriuos mes vadiname piktžolėmis iš tikro yra labai gražūs. Šiais metais vienas iš didesnių mano atradimų buvo usnys. Spėju, kad mano pievoje auga paprastos dirvinės usnys (Cirsium arvense). Pirmoje vasaros pusėje jos stebina ryškiai geltonomis, net švytinčiomis viršūnėmis, vėliau pražysta gausiais rausvais žiedais, o sudžiūvusios puikiai atrodo per visą žiemą. Gal jas bus galima pakeisti kultūrinėmis, bet ir šios kaimietukės man puikiai žiūrisi.
Kitos gražuolės piktžolės yra rūgštynės. Jų mano pievoje auga ne viena rūšis. Šios ypač dekoratyvios ir struktūriškos.
Žemiausios mano pievos vietos užžėlusios dirviniais asiūkliais. Žinau, kad kuriant sodą asiūklynas gali reikšti tikrą košmarą, bet jei neturi tikslo jų išnaikinti, turi pripažinti, kad jie labai gražūs. Skirtingais laikotarpiais asiūkliams kompaniją palaiko skirtingi augalai: pavasarį pienės, vėliau balti kmynų žiedynai ir įvairūs pupiniai, dar vėliau kraujažolės, bet sodri asiūklių žaluma išlieka stabili.
Pievos yra gera terpė dvimečiams augalams. Čia jie gali sėtis ir keliauti iš vienos vietos į kitą. Šiuo metu mano pieva baltuoja nuo paprastųjų morkų (Daucus carota). Jos gražios ir iš toli, bet iš arti primena nėrinius. Tokios nėriniuotos išlieka ir per žiemą.
Pieva stebina savo įvairove ir darna. Nebandžiau suskaičiuoti biologinės įvairovės, tačiau bandydama atpažinti ir rasti informacijos apie vieną ar kitą augalą kas kartą įsitikindavau, kad pievoje augantys augalai yra beveik idealiai tinkantys būtent toms augimo sąlygoms. Čia tik keli mano šlapios pievos linksmuoliai.
Kai kuriuos pievoje natūraliai augančius augalus norėčiau pakeisti kultūrinėmis veislėmis. Mano pievoje augančias kuklias raudokles (Lythrum salicaria) norėčiau pakeisti ryškesnėmis ir ilgiau žydinčiomis, pavyzdžiui „Dropmore purple“. Siauralapio lendrūno salas (Calamagrostis canescens) norėčiau pakeisti labiau struktūriškais ir aiškius kerus formuojančiais smailiažiedžiais. Tačiau toli pabėgti nuo gamtos siūlomų sprendimų neplanuoju.
Tikiuosi tokio mano atsiprašymo gamtos dievams užteks 🙂 Laukia pokyčiai ir daug daug sodininkiško nerimo. O kol kas paskutinis pasivaikščiojimas po pievą…
Labai jau teisingai Jūs mąstote apie savo pievą ir jos ateitį:) Turėčiau tokį pievos gabalą – taip pat daryčiau. Paskutinis P.Oudolf kūrinys savo kieme ir yra būtent natūrali sėtinė pieva iš tipinių apylinkėms augalų (nuotraukose matosi prieš biuro pastatą). O į pievą prikaišiota ryškesnių, aukštesnių augalų – kemerų, veronikūnų, nendrinių melvenių, smiliažiedžių lendrūnų, ir t.t.
Linku sėkmės ir laukiu rezultatų. Tikiu, kad bus labai gražu 🙂
Linkėjimai, Rasa
Ačiū, Rasa. Pradėjau domėtis sėklomis pievai, bet kol kas panašu, kad Lietuvoje galima rasti tik žolių ganykloms 🙂 Teks padirbėti stengiantis atkurti savo piktžolių pievą 🙂
O čia tai tikrai nearti dirvonai ( su sėklom. Tikiuosi susirinksit visų norimų sėklų. Gal kuo nores “Prerijų sodų” šeimininkė galės padėt? Labai įdomu bus pamatyti rezultatą.
Gal dar nevėlu prisirinkti ir iš savos pievos? tiesiog skinti ir džiovinti. O ir aplinkinėse pievose juk tokie pat augalai. Be to, po visų darbų, su laiku didelė dalis ir patys sugrįš, jei netrukdysite 🙂
Aiste, sėkmės įgyvendinant planus 🙂
Beautiful! :0)