Šiais metais fotografija visai baigia išstumti įrašus apie sodą ir augalus. Fotografija ir domėjimasis ja suvalgo gerokai laiko – sunku turėti daugiau nei vieną aktyvų hobį.
Pasakoti norisi mažiau ir dėl to, kad šiais metais mano kieme nevyko jokių didelių pokyčių, gėlynuose nieko iš esmės nekeičiau, augalų neskaidžiau, ypatingų naujokų nesodinau. Tiesiog stebiu ir džiaugiuosi senųjų gėlynų gyvenimu. Tiesa, šiais metais pradėjau naują geltoną gėlyną ir “gėlėtą daržą”, kuriame vietą sau rado oranžiniai augalai. Apie šių spalvų populiarumą tik ką rašė Rasa. Bet aš turiu nenumaldomą poreikį rinktis nepopuliarius sprendimus 🙂 Geltona spalva sode man labai patinka, ji šilta, jauki, energinga ir šviečia iš tolo, todėl labai tikiuosi, kad per kelis metus sudėliosiu tokią švytinčią oazę savo kieme. Deja, kol kas tai tiesiog geltonų augalų rinkinys, be aiškesnės idėjos ir jungiančių augalų, todėl rodyti nėra ką.
Bet vakar vakare buvo viena iš tų stebuklingų akimirkų, kai mano sodas man atrodė tobulas. Tai truko viso labo dešimt minučių, kol saulė nubėgo nuo vieno debesies prie kito. Nebuvo laiko galvoti apie fotografavimo rakursus, tiesiog norėjosi džiaugtis. Šį džiaugsmą norisi parodyti. Tokia ypatinga šviesa mano kieme būna tik rudens pradžioje. Keliaujam į patį gražiausią laiką.
Aš irgi rudens laukiu dėl tos ypatingos šviesos, kuri uždega visas dekoratyvnes žoles 🙂
Tad ir žiūrėdama šįryt filmuką apie tai, kaip Aras priima Ice Bucket Challenge, daugiau žiūrėjau į lendrūnų siluetus. Gražu 🙂
O norint prisijaukinti ežiuolę ‘Coconut Lime’ (aš tokių, prisipažinsiu, nemėgstu), duokite į kompaniją žolę puriais žiedynais. Tinka šluotsmilgės (Deschampsia) arba drėbūnai (Sporobolus heterolepis). Visai kitaip sugros 😉
Ačiū, Rasa. Ežiuolės ‘Coconut Lime’ turėjo savo šluotsmilgę (Deschampsia cespitosa ‘Goldschleier’), bet ji man po žiemos nunyko. Net nežinau, kas jai nepatiko. Kol kas į jos vietą perkelta astibė, nes man reikėjo šiek tiek daugiau pasikartojimo gėlyne. Bet šalia šios ežiuolės baigia nusigaluoti dar ir monardos 🙂 Monardoms pas mane visiškai nepatinka, per trejus metus nei viena iš trijų veislių normaliai neįsikabino. Tad tikrai pasinaudosiu proga ir patarimu, ir keisiu jas į kokį žoliuką.
Šluotsmilgės gali būti trumpaamžės, tokia jų natūra. Bet dėl monardų tai keista – jos irgi gali būti neamžinos, bet tikrai nėra reiklios. Gal pavasarį reikėtų atidalinti jauniausius gabaliukus, ir persodinti kitur?
Gal monardoms sąlygos pas mane per daug ekstremalios. Teoriškai yra gana drėgna, nes dirvožemis yra beveik grynas molis, bet vasaromis jis kietėja, džiūsta ir laistymu sunku kažką pakeisti. Padėtų mulčiavimas, bet vis aš neapsisprendžiu, gaila man, kad tada beveik nyksta augalams galimybė sėtis. Bandysiu aš monardas į daržą persikelti, ten vis tiek dirvožemis bus purenis, nes daržas nuolatos mulčiuojamas.
turite puikų sodą ir smagu, kad apie jį rašote! Pamenu, apie patagonines verbenas pirmąkart perskaičiau būtent jūsų bloge. Susižavėjusi pradėjau jas visur matyti (tarkim, lankydama Švediją…). Na o šiemet jų netrūko ir Vilniuje
Aš irgi rudens laukiu dėl tos ypatingos šviesos, kuri uždega visas dekoratyvnes žoles 🙂
Tad ir žiūrėdama šįryt filmuką apie tai, kaip Aras priima Ice Bucket Challenge, daugiau žiūrėjau į lendrūnų siluetus. Gražu 🙂
O norint prisijaukinti ežiuolę ‘Coconut Lime’ (aš tokių, prisipažinsiu, nemėgstu), duokite į kompaniją žolę puriais žiedynais. Tinka šluotsmilgės (Deschampsia) arba drėbūnai (Sporobolus heterolepis). Visai kitaip sugros 😉
Linkėjimai,
Rasa
Ačiū, Rasa. Ežiuolės ‘Coconut Lime’ turėjo savo šluotsmilgę (Deschampsia cespitosa ‘Goldschleier’), bet ji man po žiemos nunyko. Net nežinau, kas jai nepatiko. Kol kas į jos vietą perkelta astibė, nes man reikėjo šiek tiek daugiau pasikartojimo gėlyne. Bet šalia šios ežiuolės baigia nusigaluoti dar ir monardos 🙂 Monardoms pas mane visiškai nepatinka, per trejus metus nei viena iš trijų veislių normaliai neįsikabino. Tad tikrai pasinaudosiu proga ir patarimu, ir keisiu jas į kokį žoliuką.
Šluotsmilgės gali būti trumpaamžės, tokia jų natūra. Bet dėl monardų tai keista – jos irgi gali būti neamžinos, bet tikrai nėra reiklios. Gal pavasarį reikėtų atidalinti jauniausius gabaliukus, ir persodinti kitur?
Gal monardoms sąlygos pas mane per daug ekstremalios. Teoriškai yra gana drėgna, nes dirvožemis yra beveik grynas molis, bet vasaromis jis kietėja, džiūsta ir laistymu sunku kažką pakeisti. Padėtų mulčiavimas, bet vis aš neapsisprendžiu, gaila man, kad tada beveik nyksta augalams galimybė sėtis. Bandysiu aš monardas į daržą persikelti, ten vis tiek dirvožemis bus purenis, nes daržas nuolatos mulčiuojamas.
turite puikų sodą ir smagu, kad apie jį rašote! Pamenu, apie patagonines verbenas pirmąkart perskaičiau būtent jūsų bloge. Susižavėjusi pradėjau jas visur matyti (tarkim, lankydama Švediją…). Na o šiemet jų netrūko ir Vilniuje
Ačiū už komplimentus. Patagoninės verbenos tikrai labai išpopuliarėjo. Augalų mados taip pat egzistuoja 🙂