Paskutiniu metu labai ilgiuosi rašymo apie sodą. Ir ne tik rašymo, skaitymo taip pat. Dauguma sodinių tinklaraščių, kuriuos prenumeruoju, šiais metais apmirę. Kas kartą atsidariusi savo skaityklę randu per 20 naujų įrašų fotografijos tema ir nulį sodų skyrelyje, nors fotografinių tinklapių mano skaityklėje 13, o sodinių 28.  Matyt sodiniai tinklaraščiai panašiai kaip meilė – trunka dvejus / trejus metus, o tada išsisemia.

Bandžiau rasti naujų tinklaraščių, kuriuos galėčiau prenumeruoti. Peržiūrėjau ne vieną siūlomą „top“ sąrašą, tačiau ir juose nemažai nuorodų į puslapius, kuriuose paskutinis įrašas buvo 2013. Kituose daug reklamos ar siūlymų pirkti blog‘o autoriaus mokymus, treti yra nesibaigiantys „10 būdų auginti tobulas morkas“ ar „13 būdų, kad žibutės būtų mėlynos“ sąrašai.

Reikia pripažinti, kad ir aš paskutiniu metu apleidau rašymą. Jaučiu, kad pradėjusi fotografuoti ir į tinklapį talpinti fotografinius darbus, šiek tiek pati pasimečiau apie ką ir kodėl aš rašau. Atėjo laikas šį asmenybės susidvejinimą panaikinti. Nuo šiol mano fotografiniai darbai ir fotografijai skirti pasvaisčiojimai gyvena http://photo.smeliadeze.lt/, o mano gėlėtoji asmenybės pusė gauna tik jai skirtą kambarį https://geleta.smeliadeze.lt/.

Kita priežastis, trukdanti daugiau rašyti apie sodą, yra ta, kad neturiu apie ką rašyti. Pradėjome kapitalinę sklypo pertvarką ir visi mano gėlynai buvo sugriauti. Pradėdama pertvarkymus labai daug tikėjaus. Metų pradžioje naiviai maniau, kad viskas vyks sklandžiai ir greitai, o aš turėsiu daug medžiagos rašyti apie pokyčius. Tačiau sklypo tvarkymo darbai stringa, tiek dėl žmogiškų ir organizacinių dalykų, tiek dėl nuolatinio šios vasaros lietaus, kuris mano sklypą pavertė slidžia, klampia molyne, į kurią negali įvažiuoti technika. Mano augalai visą vasarą skursta vazonuose, į kuriuos buvo perkelti „tik trumpam“, kol jiems bus paruoštos vietos atnaujintuose gėlynuose. Šiuo metu jau akivaizdu, kad dalis darbų šiais metais nebus įgyvendinta.

Nepaisant visų nesklandumų, sodas vis dar yra apdovanojantis. Šie metai buvo puikūs tyrinėti augalų atsparumą ir kantrybę, gebėjimą prisitaikyti prie nepalankių sąlygų, pakantumą netinkama persodinimui ir reakcijas į apgyvendinimą natūralioje pievoje. Apie visą tai planuoju po truputėlį parašyti. Na o šis įrašas yra skirtas erškėtrožėms, kurios (jei dar nežinojote) yra nuostabios.

Erškėtrožių gyvatvorė yra vienas iš nedaugelio mano sodo elementų, kuris visiškai nenukentėjo nuo rekonstrukcijos.  Sodindama gyvatvorę žinojau, kad jai subręsti reikės nemažai laiko. Tačiau net ir nedideli erškėtrožių krūmeliai visą vasarą džiugina žiedais ir raustančiais vaisiais. Mano gyvatvorė sudaryta iš trijų Rosa rugosa veislių: ryškios Hansa, švelniai rausvos Agra ir baltos Lac Majeau. Sodindama margą gyvatvorę šiek tiek nerimavau, ar spalvų nebus per daug, tačiau manau, kad sprendimas pasiteisino – persipinantys skirtingų spalvų žiedai atrodo jaukiai ir nenuobodžiai. Šie metai buvo pirmieji, padovanoję rimtesnį erškėtuogių derlių.

Pirmą kartą masyvias erškėtuogių gyvatvores pamačiau Danijoje ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Man tada turbūt buvo apie 15 metų. Sprendimą savo sklype sodinti valgomas uogas vedančias erškėtrožių veisles dar labiau sustiprino prieš keletą metų iš draugės Kalėdoms dovanų gautas erškėtuogių uogienės stiklainėlis. Tai buvo neišpasakyto skanumo erškėtuogių ir geltonųjų slyvų uogienė. Paprastos erškėtuogių uogienės aš buvau valgiusi ir ji man visiškai nepatiko. Bet erškėtrožių derinys su rūgščiomis slyvomis buvo tobulas. Didžiulių uogienių atsargų virimo mano planuose nėra, bet vienas kitas stiklainėlis šviežio džemo ant savaitgalinių blynų yra nuostabu. O blynai savaitgaliais juk neišvengiami, jei turi vaikų. Taigi šiai dienai sode aš turiu pasodinusi ne tik erškėtrožių, bet ir geltoną slyvą, tik jos derliaus dar teks porą metų palaukti – Rasos erškėtrožių uogienės receptas lieka ateičiai.

Šiems metams reikėjo sugalvoti kitokį derinį.  Po nedidelių paieškų internete apsistojau ties erškėtuogių ir apelsinų marmelado receptu iš East of Eden Cooking. Marmeladu gauto rezultato nepavadinčiau, mano supratimu, tai tiesiog uogienė. Kitą kartą dalį cukraus keisčiau uogienių cukrumi, kad uogienės konsistencija būtų kiek tirštesnė, tačiau uogienės skonis gavosi puikus – tirštas, sodrus, su subtiliu apelsinų kartumu, tačiau tuo pat metu gaiviai citrusinis ir puikiai derantis prie sekmadienio blynų. Pabandykite.

Aš naudojau tokias proporcijas:

• 4 stiklinės išvalytų erškėtuogių – nupjauti galiukai, uogytė perpjauta į dvi ar keturias dalis ir išimtos plaukuotos sėkliukės. Kai įveiksite šį darbą, visa kita jau atrodys tik juokų darbas.
• 3 stiklinės cukraus
• 2 apelsinai, nuplauti ir supjaustyti labai plonomis riekelėmis, be sėklyčių. Aš riekelę dar dalinau į keturias dalis, kad žievelės būtų mažesnės
• 3 apelsinų sultys
• 1 citrinos sultys

Išvalytas erškėtuoges sudedame į puodą ir užpilame vandens, kad jas vos vos apsemtų. Puodą užverdame, sumažiname ugnį ir šiek tiek patroškiname, kol erškėtuogės visiškai suminkštėja. Mano erškėtuogės buvo labai gerai prinokusios, tad užteko nepilnų 10 minučių, kol jos pasidarė minkštos ir lengvai trynėsi šakute. Puodą nukeliame nuo ugnies, leidžiame šiek tiek pravėsti, sumalame smulkintuvu ir pertriname per smulkų sietą. Siete likusias luobeles išmetame.

Dideliame plačiame puode užviriname apelsinų sultis, 1 stiklinę cukraus ir apelsinų riekeles. Pradėjus virti karštį sumažiname ir verdame apelsinus ant silpnos ugnies, kol apelsinų žievelės karamelizuojasi ir tampa permatomos, maždaug 30 min. Jei reikia, virimo metu galima pridėti šiek tiek vandens ar sulčių. Sudedame erškėtrožių tyrę, likusį cukrų ir citrinos sultis. Dar kartelį mišinį užviriname ir maišant paverdame, kol visas cukrus ištirpsta, uogienė sutirštėja. Uogienę išpilstome į sterilizuotus stiklainius saugojimui.  Iš nurodyto kiekio produktų man gavosi trys pusės litro stiklainėliai. Skanaus.