Baisiausi statybiniai darbai mano sode pagaliau baigėsi – gėlynų bortai sukloti, apkasai sulyginti. Belieka atkurti vejos takus ir mano sodas vėl bus švarus ir žalias. Po truputėlį pradedu į naujai suformuotus gėlynus perkėlinėti vazonuose vasarojusius augalus. Tačiau kol jie suaugs ir užpildys gėlynų tūrį turės praeiti šiek tiek laiko. Maži augaliukai sukaišioti į tamsios žemės plotus atrodo nykokai.
Greta „kontroliuojamų“ gėlynų šiais metais pradėjau pievinio gėlyno projektą, įkvėptą James Golden sodo. Jis kaip tik įkėlė naują savo blogo įrašą su puikiu straipsniu apie savo kūrinį Garden Illiustrated žurnale. Išskirtinė James Golden idėja – gėlynus sodinti nenaikinant natūraliai jau esančios augmenijos, tokiu būdu išsaugant daugelį puikių augalų, kurie pasitarnauja kaip tarpus užpildantys ir žemę dengiantys kaimynai. Skamba gražiai, bet buvo sunku įsivaizduoti, kaip mano auginami augalai jausis įterpti į tikrą suaugusią pievą, todėl pradėjau nuo nedidelio eksperimento, kurio tikslas buvo išbandyti tam tikrus augalus ir patirti kuo mažiau nuostolių. Taigi eksperimentui į pievą iškeliavo:
- Augalai, kurie spalviškai netiko prie naujai formuojamų gėlynų – t.y. visi geltoni augalai. Aš labai mėgstu geltonai žydinčias gėles, bet į gėlynus jos kartais įneša per daug intensyvaus spalvinio chaoso, todėl pamaniau, kad pievoje tas geltonumas geriau ras savo vietą. Pavyzdžiui, į pievą iškeliavo mano mylimas saulakis ‚Loraine Sunshine‘. Margalapis saulakis pievoje gal ir neturėtų būti pirmas pasirinkimas, bet aš negalėjau tiesiog jo imti ir išmesti. Su mylimaisiais taip nesielgiama 🙂
- Augalai, kurie blogai jautėsi tvarkinguose gėlynuose. Nors beveik visi augalai, kuriuos turiu savo gėlynuose, teoriškai yra mėgstantys sunkesnę ir drėgnesnę dirvą, realybėje mano sode jie auga ir jaučiasi labai skirtingai. Nemaža dalis augalų mano gėlynuose vasarą iškepdavo, todėl dalį jų perkėliau į labiau šešėliuotas pievos vietas. Taip į pievą iškeliavo astilbės, vingiriai, blakėžudė, kemerai, raudoklės, barzdūnai, sibiriniai vilkdalgiai ir kt.
- Augalai, kurie pasirodė per daug agresyvūs „kontroliuojamiems“ gėlynams. Man labai patinka rudbekijos, bet gėlyne jos bjaurokai sėjasi. Gal pievoje ši jų savybė padės sukurti natūraliai atrodančius sąžalynus. Į pievą taip pat iškeliavo makedoninės buožainės. Buožainės sėjasi mažiau įkyriai, bet pakankamai užtikrintai – jos kol kas vienintelis augalas „pabėgęs“ iš mano sodo į gretimą pievą. Tamsios jų galvutės tarp žolių man atrodo labai gražiai.
- Augalai, kurie tiesiog nebetilpo į vazonus, kad galėtų būti išsaugoti atnaujintiems gėlynams. Dalies augalų į vazonus jau nebepajėgiau perkelti. Juos būtų reikėję stipriai skaidyti ir apsistatyti šimtais vazonėlių. Todėl šiek tiek skaudama širdimi į pievą perkėliau dideles kraujalakes, melvenes, miskantą ir dar daugelį kitų.
Augalus perkėlinėti baigiau birželio pabaigoje, o tada sekė chaoso ir statybų etapas, kurio metu aš prie tų augalų per apkasus negalėjau prieiti. Nei palaistyti, nei su piktžolėmis padėti kovoti. Na, o rezultatas visai smagus: rudbekijos smagiai žydi išsibarsčiusios po visą pievą, saulakis beveik prarado lapų margumą, bet patenkintas kelia savo geltonus žiedus. Raudoklės turbūt pirmą kartą gyvenimą pasiekė joms įprastą ūgį, kaip beje ir miskantas, ir melvenė. Kemerai atsigavo ir įsijautė leisti naujus stiebus. Ežiuolės jaučiasi puikiai, o barzdūnai dar niekada nebuvo tokie gražūs. Vaizdas kol kas labai nefotogeniškas, bet šį vakarą vieną akimirką saulė sužibo natūraliai pievoje gyvenančiose šluotsmilgėse ir man beliko tik skuosti pasiimti fotoaparato. Manau, kad vilties yra. Kitais metais judėsime toliau 🙂