Rugpjūčio pabaigoje darbo reikalais teko lankytis Aberdeene. Ko gi būtų verta kelionė į Didžiąją Britaniją, jei nerasčiau progos pasidžiaugti jos sodais 🙂 Škotija turi labai senas sodininkavimo tradicijas. Skrisdama į komandiruotę kaip tik perskaičiau Miles Hadfield straipsnį „The Golden Age of the Gardener“, originaliai spausdintą 1960 m. Country Life žurnale, o dabar perleistą auksinių straipsnių apie sodus rinkinyje „Britain‘s Glorious Gardens“ (Collectors‘ edition, Vol. IV), kuriame jis teigia, kad nors anglai labai didžiuojasi savo sodais, jie patys pripažįsta, kad dažniausiai jų sodus kurdavo būtent sodininkai škotai.
Aberdeene daug įspūdingų sodų ir parkų. Mielai būčiau aplankiusi juos visus, tačiau konferencijos dienotvarkė mane labai smarkiai ribojo. Daugelis sodų turi lankymo valandas, į kurias aš niekaip nesugebėjau tilpti konferencijoje praleisdama visą dieną. Paskaičiusi sodų ir parkų aprašymus nusprendžiau, kad labiausiai noriu aplankyti Johnston sodą, kuris pristatomas kaip gražiausias Aberdeene, ir yra ne vieną kartą gavęs Britain in Bloom apdovanojimus. Parko aprašyme buvo nurodyta, kad jis uždaromas likus vienai valandai iki saulėlydžio, tad labai pasistengusi turėjau į jį suspėti po konferencijoje praleistos dienos. Kol atvažiavau iki parko, jau po truputėlį temo. Į konferenciją nesitempiau fotoaparato, tad nuotraukos darytos telefonu. Bet man atrodo, kad šis sodas vis tiek nusipelno būti parodytas.
Johnston sodas mažutis, vos vieno hektaro, įsikūręs toliau nuo miesto centro, jaukiame privačių namų kvartale. Didele dalimi parko grožį lemia reljefas – jis išsidėstęs gana gilioje lomoje, kurios dugne tyvuliuoja tvenkinukas, krenta kriokliukas, o parko takai ir augalija išdėstyti lomos šlaituose. Išskirtinis parko bruožas – labai tankus želdinimas spalvotais medžiais ir krūmais, kurie sukuria ištisinį, daugiasluoksnį parko paveikslą.
Parke beveik nėra vejos. Vietoj jos lankytojams siūloma pasivaikščioti siaurais, tarp tankios augalijos įsiterpusiais takeliais ar pasėdėti ant suolelių žaliame ir spalvotame pavėsyje.
Rugpjūčio pabaiga tikrai ne pats geriausias laikas lankyti Johnston parką. Sode labai daug rododendrų, rašoma, jog sodas išsiskiria ypatinga svogūninių augalų gausą, tad greičiausiai žymiai įspūdingesnis vaizdas čia būna pavasarį. Antrasis sodo grožio pikas greičiausiai būna šiek tiek vėliau rudenį, nes jame labai daug įvairių klevų, kurie turėtų pasipuošti jaukiomis rudens spalvomis. Tačiau net ir vasaros pabaigoje, dėl išmintingai parinktų lapų ir krūmų spalvota lapija, spalvų parke netrūko. Galima sakyti, kad tai amžino rudens sodas.
Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko augalų sluoksniavimas. Internete man nepavyko rasti, kas yra šio parko želdinių autorius ar autoriai, tačiau žaidimą augalų sluoksniais jie tikrai išmano. Ir nesvarbu, ar tai būtų tolima perspektyva skersai viso parko, ar žvelgtum į atskiras detales ir jų derinius. Jausmas, lyg vaikščiotumpo labai tankiai suaustą, sodrių spalvų gobeleną. Jei būsite Aberdeene, aplankykite šį sodą.