Nors dienos degina sunkiai ištveriama šiluma, sode vis daugiau vasaros pabaigą pranašaujančių ženklų. Saulė leidžiasi vis ankščiau, vakarai vėl pilni uodų ir geltonos įstrižos šviesos, pradėjo skleistis pirmieji astrų žiedai. Keista ši vasara – lyg ir labai ilga, nes saulėtos dienos nenustoja lepinti nuo gegužės, bet sode tikrasis proveržis vyksta tik paskutinėmis savaitėmis, kai augalai pagaliau pradėjo atsigauti nuo drėgmės trūkumo. Kai kurie spėjo sustiprėti, ūgtelti ir atsigriebti už mindžiukavimą birželį, kiti taip ir liko gerokai žemesni, nei turėtų būti. Sodas šiuo metu jau labai arti savosios šių metų pilnatvės, kai jį patirti bus galima visu tūriu.

Šiuo metų laiku sode man ypač patinka du augalai: kemerai ir melvenės. Dėliodama gėlynus norėjau, kad visame mano sode iš įvairių gėlyno vietų trykštų nendrinių melvenių fontanėliai. Kai kur tai įgyvendinti pavyko, kitur ne labai. Panašu, kad melvenės šie tiek reiklios kaimynams ir ne visur vienodai gerai auga. Terasos gėlynuose kai kurias melvenes pavasarį reikės perkelti arčiau gėlyno krašto, kad jų kaimynai būtų žemesni ir smulkesni, bet pieviniame gėlyne šalia daržo šiuo metu į pasaulį gali žiūrėti pro melvenių užuolaidas.

Kemerai šiais metais įspūdingesni nei bet kada anksčiau. Jie gana lėti augalai, reikia laiko, kad keras sutvirtėtų ir įsiaugtų. Sausa vasaros pradžia kemerams buvo labai nepalanki. Beveik kiekvieną dieną grįžusi iš darbo rasdavau juos apvytusius, palaistydavau, jie atsigaudavo, bet tik iki kitos popietės. Bet dabartinė karšta drėgmė jiems labai patinka. Terasos gėlynuose pasodintas ‚Gateway‘ šiek tiek santūresni, bet pieviniame gėlyne ‚Glutball‘ dominuoja įspūdingo dydžio žiedynais.

Neblogai įsiaugo ir kraujalakės. ‚Red Thunder‘ šiek tiek žemesnės nei turėtų būti, bet užsiaugino vešlius, tvirtus kerus, o ‚Stand up Comedian‘ nusprendė patvirtinti savo pavadinimą, šovė į dviejų metrų aukštį ir dairosi virš viso gėlyno.

Įdomu, kad tos pačios rūšies, bet skirtingų veislių augalai skirtingai reagavo į šios vasaros karščius. Jau pakankamai tvirti veronikūno ‘Diane’ kerai šiais metais gerokai žemesni ir net prapuola tarp žemesnių augalų. O štai jaunesni ‘Fascination’ augo ir žydėjo puikiai, pasiekė įprastą aukštį.

Šilokai taip pat elgiasi labai skirtingai. ‚Matronos‘ tvirtos ir puikios, nuo jų neatsilieka ‚Hab Gray‘, o štai ‚Red Cauli‘ ir dar vienas bevardis tamsialapis atrodo nykokai. Man labai patinka gelsvi ‚Hab Gray‘ žiedynai, kurie puikiai dera su gludais ‚Moonbeam‘. ‚Hab Gray‘ visai smagiai sėjasi, todėl šiais metais sėjinukus susodinau į didelį vazoną prie įėjimo. Ten gerokai sausa, nes vazonas po stogeliu, trūksta šviesos, nes šiaurinė pusė, tad mano šilokai pavirto svyrančiomis gėlėmis. Tačiau net ir tokios formos jie atrodo visai mielai ir jų priežiūra nepaprastai lengva, o ir vazono želdinimas man nieko nekainavo. Gaila tik, kad šilokai vazone neperžiemoja, o štai bevardės alūnės vazone gyvena jau trejus metus ir vargo nemato.

Šiais metais vėl atradau monardas. Prieš keletą metų turėjau jų tris veisles, bet visos augo prastai: sirgo miltlige, neformavo aiškių kerų, „keliaudavo“ po gėlyną pavieniais nupiepusiais stiebais. Tada aš jas persodinau į pievą. Ten jos jautėsi ne ką geriau, kol pernai paskutinį likusį augaliuką aš dar kartelį nuspendžiau parsinešti iš pievos į gėlyną ir duoti dar vieną šansą. Nežinau, kas jai nutiko, gal tiesiog nusprendė nebesiožiuoti, nes suprato, kad geriau tikrai nebus, bet jau pernai ‚Prairienacht‘ atrodė gerai, o šiais metais ji vienu metu ji buvo pagrindinis gėlyno spalvinis akcentas. Paskatinta tos nedidelės sėkmės vėl nusipirkau dvi naujas monardų veisles. Pažiūrėsim, kaip seksis toliau.

Po truputėlį prasideda varpinių augalų laikas. Miskantai dar nežydi, bet rudeninių mėlitų galvelės jau papuro, įnešdamos žymiai daugiau minkštumo į mano terasos gėlynus. Lendrūnai šiemet gerokai žemesni. Tik tie, kurie auga arčiausiai terasos stoginės lietvamzdžio, atrodo įprastai. O štai rykštėtosios soros ir drėbūnas kaip tik džiaugiasi šių metų karčiu. Deja, dėl ažurinių šluotelių tiek vieną, tiek kitą nufotografuoti pakankamai sudėtinga.

Prasčiausia situacija su vienmečiais augalais. Tai pirmasis kartas per visą mano sodo istoriją, kai vienmečiai augalai mano gėlynuose beveik visiškai nepasiteisino. Pavasarį daigais sodintus amius apskritai sunku gėlynuose rasti. Nuo vasario augintos ir daigais sodintos verbenos niekuo nesiskiria nuo savaiminių sėjinukų – nei jos ankstyvesnės, nei aukštesnės ar vešlesnės. Mano šių metų vienmetis eksperimentas – gauros – žydi neblogai, bet kad nedaug jų sodinau, tai situacijos jos negelbėja. Vietoje mindžiukuoja rudbekijos ir miškinis tabakas. Net ir tokios neįnoringos gėlės kaip kosmėjos šiais metais gerokai vėluoja su žiedais ir yra beveik per pusę žemesnės. Belieka džiaugtis tuo, ką sodas dovanoja – gausiais savaiminiais sėjinukais.

Stebint tankėjančius ir tvirtėjančius gėlynus po truputį vėl ima atsirasti mintys, kad reikia dar daugiau gėlynų ploto. Jausmas, kad nebėra kur įterpti naujų augalų, kelia nerimą 🙂 O juk dar net į kelionę po Olandijos sodus neišvažiavau. Tikra priklausomybė, laimei, kenksminga tik piniginei 🙂