Pirmuosiuose saulės spinduliuose skleidžiasi lotosų žiedai. Horizonte kaupiasi rytojaus lietus, bet iš dangaus aukštybių ima leistis mažas blyškus taškelis, jis tolydžio didėja, artėdamas prie žemės. Žiūriu, kaip virš tvenkinio ratais suka garnys, it lapas spirale neisileidžia į vandenį, ir per sodą nuvilniją tylūs ratilai. (Tan Twan Eng, “Vakaro miglų sodas”, 446 psl.)

Šis įrašas kiek netipiškas. Ne apie realų sodą, augalą ar patiekalą. Noriu papasakoti apie romaną, paskutinę mano savaitę pripildžiusį lipnaus ir lėto malonumo skaityti. Sodas knygoje visgi yra. Mįslingas japoniškas sodas įsikūręs Malajos džiunglėse yra pagrindinė romano ašis; tarsi kaulai, už kurių kabinasi gerokai laikinesnė, trapi ir  lyg kraujagyslės persipynusi žmogiškųjų romano veikėjų būtis.

Rekomendaciją perskaityti Tan Twan Eng „Vakaro miglų sodą“ (Baltos lankos, 2018) užmačiau FB. Romano pavadinime buvo žodis “sodas”, anotacija taip pat žadėjo pažintį su Japonijos imperatoriaus sodininku. To užteko smalsumui sužadinti. Tikėjausi rafinuoto rytietiško romano. Tačiau perskaičiusi knygą, o vėliau dar ir krūvelę jos recenzijų bei vertinimų, turiu pripažinti, kad daugelis šios knygos pristatymų yra gana paviršutiniški. Trumpos romano turinio santraukos apie šią knygą beveik nieko nepasako. Jos tarsi bandymas nuosekliai nupasakoti savo patirtį sode: pradėjau nuo vartelių, ėjau taku, pasukau į kairę, pamačiau tvenkinį ir t.t. Šią knygą tiesiog reikia patirti, taip kaip unikaliai yra patiriamas tik japoniškas sodas.

Pasaulis apie mus susikaupė ir apgaubė iškilminga ramybe, net rasos lašas sustingo ant lapo galo. Aritomo paleido strėlę, ir ši pataikė į taikinio centrą. Jis dar keletą sekundžių išlaukė nekrutėdamas ir tik tada nuleido rankas ir lanką, šis nusklendė žemyn tarsi besvoris mėnulio pjautuvas į kalnus. […] Aš timptelėjau savojo lanko templę, bet jos garsas buvo visiškai kitoks, nei ką tik girdėjau.
– Tai tsurune, – tarė Aritomo. – Templės daina.
– Net ir tai turi pavadinimą?
– Viskas, kas nuostabu, turi pavadinimą, ar ne taip? – atsakė jis.  (189 psl.)

“Vakaro miglų sodas” gali nuvilti, jei ieškote gerai “sukaltų”, ryškių, vienareikšmiškų personažų ir istorijų, kurios turi aiškias pabaigas. Gyvenime nieko nėra vienareikšmiško ir niekas niekada nesibaigia, o Tan Twan Eng pasakojama istorija yra lėta psichologinė kelionė į susitaikymą su tokia pasaulio sandara.

Tan Twan Eng istoriją pasakoja kinų kilmės žinomos Malajos teisininkės Teo Jun Ling lūpomis. Sužinojusi, kad serga nepagydoma neurologine liga – progresuojančia sensomotorine afazija – kuri netolimoje ateityje iš jos atims gebėjimą kalbėti ir suprasti kalbą, ji atsistatydina iš gerbiamų teisėjos pareigų, palieka gyvenimą sostinėje ir grįžta į Jugirį, džiunglių ir arbatmedžių plantacijų supamą vienintelį japonišką sodą visoje Malajoje, kurį paveldėjo iš buvusio Japonijos imperatoriaus sodininko Aritomo Nakamura, ir prie kurio kūrimo jaunystėje prisidėjo.  Veiksmas dėliojamas trijose laiko zonose: Antrojo pasaulinio karo metu, kai Malaja buvo okupuota ir siaubiama japonų kareivių, 50-taisiais metais, kai siaučiant partizaniniam karui su komunistų sukilėliais, Jun Ling bando įveikti skaudžias patirtis japonų karo belaisvių stovykloje mokydamasi sodininkystės meno iš buvusio Japonijos imperatoriaus sodininko nuošaliame Šiaurės Malajoje įsikūrusiame japoniškame sode, ir vėlyvais 80-taisiais, kai jau pagyvenusi Jun Ling rašo savo memuarus. Jun Ling po kruopelę traukia prisiminimus apie košmarišką patirtį koncentracijos stovykloje, sesers netektį, kaltę ir pastangas ją išpirkti sukuriant japonišką sodą, apie kurį sesuo svajojo. Visą Jun Ling būtį persmelkiantis pyktis, kurį ji jaučia japonų tautai, turi būti suvaldytas, kad sesers svajonė būtų įgyvendinta – japonišką sodą gali sukurti tik japonas sodininkas. Pažintis su Aritomo Nakamura – paslaptingu, keistą savanorišką tremtį į Malają pasirinkusiu buvusiu Japonijos imperatoriaus sodininku – padeda Jun Ling pačiai to nežinant pradėti savęs pažinimo kelionę, truksiančią visą gyvenimą, bet ilgainiui atvesiančią į darną su savimi ir pasauliu.

Galbūt aklas senasis vienuolis, su kuriuo Aritomo kalbėjosi savo jaunystės kelionų po šalį dienomis, buvo teisus. “Vėjo nėra ir vėliavėlė nejuda; vien tik žmonių širdys ir mintys niekada nenustygsta.” Bet aš manau, kad net pati audringiausia širdis lėtai, bet užtikrintai pasieks savo užtekį – tą ramybės užutekį, kurio link plakė visą  gyvenimą.
Nors palengva dylu, sodas prisikels naujam gyvenimui. […]
Man prieš akis – milijono mylių kelionė, o atmintis bus ta mėnulio šviesa, kurią pasiskolinsiu, kad pasišviesčiau sau kelią (446 psl.)

Asmeninės ir kultūrinės traumos, kaip ir asmeninė ir kultūrinė kaltė, yra nepaprastai svarbios temos „Vakaro miglų sode“. Ar ir kiek jos gali būti įveiktos? Beveik kiekvienas ryškesnis „Vakaro miglų sodo“ veikėjas turi savo atsakymą į šį klausimą. Tačiau Tan Twan Eng pasakojimą skaitytojui rodo lyg per kintamo židinio nuotolio objektyvą, tai priartindamas atskiro veikėjo istoriją, tai vėl nutolindamas vaizdą taip, kad ji taptų tik mažu taškeliu interesų grupių, valstybių ir imperijų santykiuose. Asmeninė atsakomybė ir tradicija, šeima ir valstybė, noras apsaugoti mylimuosius ir moralė, ir begalinė žmogaus vienatvė tarp šių pasirinkimų supinami į sodrų, liūdną, šiek tiek aitrų pasakojimą, lyg ta „Vienišo medžio aromato“ arbata, kuri geriama viso romano metu, ir kurios paskutines dulkes pagrindinė veikėja iškrato romano pabaigoje.

Sodas knygoje svarbus ne vien tuo, kad jame vyksta didžioji knygos veiksmo dalis. Japoniškas sodas lemia visą pasakojimo estetiką  – pasakojimas yra pilko pušies žalumo ir ramus, tarsi tvenkinys su ant vienos kojos stypstančiu garniu. Vienoje iš knygos recenzijų Tan Twan Eng priekaištaujama dėl nepakankamai išraiškingai išplėtotų pagrindinių veikėjų charakterių. Tačiau, jei kada esi susidūręs su japoniško sodo kūrimo filosofija, lengva perprasti ir pateisinti autoriaus pasirinktą pasakojimo būdą.

Dominique Browning The New York Times 2012 metais išspausdintoje recenzijoje rašo:

Beveik neįmanoma perduoti hipnotizuojančio klasikinio japoniško sodo žavesio, jei bent vieno iš jų nesi matęs – net ir pirmąjį kartą stovėti priešais sugrėbstyto žvyro lysvę gali būti iššūkis. Jokių ryškių spalvų. Jokių grandiozinių gėlynų. Jokių iš augalų suformuotų gyvūnų. Jokių šokančių fontanų. Atrodytų, nieko verto dėmesio. Visgi, tradicinis japoniškas sodas, ezoterinis savo prigimtimi, turi savo archaišką ir nepaneigiamą patrauklumą. Jis pasakoja apie paslaptis, perspektyvas, pradžią, atmintį ir laiką. Reikia daugybės laiko, kad japoniškas sodas pasiektų brandą, jau nekalbant apie sodininką. Taigi dėl viso savo slėpiningumo, japoniškas sodas yra tarsi erdvus žmogaus sielos simbolis, papildytas „pasiskolintu kraštovaizdžiu“, kuriame mes gyvename. Bet mes vadiname tai savo asmeninėmis istorijomis.

Žalia spalva archetipiškai yra ramybės, pastovumo, stabilumo ir gyvybės simbolis. Aiškus, struktūruotas japoniškas sodas romane priešpastatomas chaotiškam, kariaujančiam, griūvančiam ir griaunančiam pasauliui. Romane sodas yra gydantis ir auginantis, turintis savo laiką, keičiantis perspektyvą.

Sodas sudėtas iš galybės įvairiausių laikrodžių, kartą yra sakęs Aritomo. Vieni jų eina greičiau už kitus, kiti daug lėčiau, nei mes gebam suvokti. Iki galo tai supratau tik daug metų po savo mokinystės pas Aritomo. Kiekvienas augalas ar medis Jugiryje augo, žydėjo ir mirė savo paties ritmu. Tačiau tuo pat metu čia viską supo ir amžinybės nuojauta (415 psl.)

Japoniško sodo alegorija svarbi ir konstruojant pasakojimą. Taip kaip japoniškame sode naudojamos uždangos, prie kurių artėjant veriasi vis naujos perspektyvos, taip ir Tan Twan Eng vedžioja skaitytojus po savo pasakojimą, po truputėlį atverdamas vis naujus faktus, keičiančius rodos gana aiškią ir vienareikšmišką istorijos interpretaciją. Pradžioje labai norisi, kad viskas susidėliotų į vieną aiškią dėlionę, bet po truputėlį ateina jausmas, kad ši dėlionė neaprėpiama, nors rodos, trūksta vienos vienintelės detalės.

Nors dabartinė Malaizija ir Lietuva yra beveik skirtingose pasaulio pusėse, skaitant negalėjau atsiginti minties apie mūsų istorinės patirties panašumą. Šiuo metu daug diskutuojama apie istorinę atmintį, norą paviešinti ir išsiaiškintu „geruosius“ ir „bloguosius“, ar tai būtų holokaustas, tremtis, partizanai, Lietuvos komunistų partija ir pan. Tačiau ta istorinė tiesa labai sudėtinga. Klausant mano senelių pasakojimų mane visada stebino ramybė ir skaidrumas, su kuriuo jie kalbėdavo apie savo tikrai tragiškus karo ir pokario išgyvenimus. O kaskart išgirdus ar aptikus naują šeimos istorijos faktą, mane pribloškia tai, kiek daug mano artimieji man dar nepapasakojo. Kažkada dalį istorijų pasakoti buvo nesaugu, paskui jos užsimiršo, ėmė atrodyti nesvarbios, o kitos gal vis dar yra per daug skaudžios, kad apie jas norėtųsi kalbėti. Dalis istorijų labai jautrios ir kėsinasi sugriauti išpuoselėtus šeimos įvaizdžius, todėl kartais tikrai geriau jų nežinoti.  Manau, kad ši asmeninė patirtis neišvengiamai nuspalvino tai, kaip aš skaičiau „Vakaro miglų sodą“ ir kokių atsakymų iš šios knygos aš tikėjausi. Skaitytojai, rašantys atsiliepimus apie šią knygą, dažnai išreiškia apgailestavimą, kad knygoje palikta labai daug klausimų. Kad neaišku, kas nutiko pačiam įstabiausiam knygos veikėjui – sodininkui Aritomo. Tačiau knygos puslapiais keliaujant kartu su Jun Ling, bent jau man šiam neaiškumui dingsta noras priešintis. Atskiro žmogaus gyvenimas prasideda ir baigiasi, bet visa tęsiasi. Knygoje Jun Ling akimirkai sustoja prie ribos, kuri skiria žinojimą nuo ramybės, ir pasirenka ramybę, išsaugodama tą Aritomo įvaizdį, kurį jie kartu sukūrė.

Didelę knygos dalį japoniškas sodas ir Aritomo atrodo kaip išsigelbėjimas. Tačiau juk naivu būtų tikėtis, kad sodas yra atsakymas į visus gyvenimo klausimus – tai tik dar viena iliuzija, dar vienas ritualas.

Jis paaiškino, kad buvo keturi [kraštovaizdžio] skolinimosi būdai: enshaku – tolimasis skolinimasis, kai įtrauki kalnus ir kalvas; rinshaku, kai skoliniesi artimos aplinkos bruožus; fushaku, kai išnaudoji esamo sklypo savybes; ir gyoshaku; kai paveikslą papildai debesimis, vėju ir lietumi.
Aš mintyse perkračiau jo žodžius.
– Betgi tai tik savotiška apgaulė.
– Visa sodininkystė yra tam tikra apgaulė, – atsakė jis nutolusiu balsu, kurį atspindėjo ir žvilgsnis. (193 psl.)

Bet kaip rožinio kalbėjimas karolėlis po karolėlio padeda numaldyti minčių srautą, taip japoniško sodo ritualai ir formos stengiasi gražinti darną į susijaukusias sielas. Yra daug žaidimų, padedančių išverti gyvenimą. Sodas gali būti vienas iš jų. Net jei šis žaidimas toks pat laikinas.

– Garnys vis dar prie tvenkinio. Regis, jis ketina čia įsikurti.
– Anksčiau ar vėliau jis išskirs savo keliu. (245 psl.)