Paprastai pavasarį mano tinklaraštis būna labai gyvas. Norisi fotografuoti ir rodyti kiekvieną žiedą, džiaugtis šviesa ir įsibėgančia šiluma. Bet šis pavasaris keistas. Šiemet pro mano sodą jis atrodo tyčia bando prasliūkinti nepastebėtas. Pavasario pradžia buvo niūroka. Kol skleidėsi krokai (Crocus), beveik visą laiką buvo apsiniaukę. Ryte palikdavau žiedus užsivėrusius, vakare rasdavau jau užsivėrusius, ir taip kasdien, kol žiedeliai atidirbdavo ir išvirsdavo. Jokio išprotėjusio bičių šokio ir žibėjimo vakaro saulės spinduliuose.

Šiek tiek geriau sekėsi su vilkdalgiais (Iris histrioides). Šie buvo kantrūs, patikimi ir stoiški. Tačiau iš kelių turėtų veislių liko tik ‚George‘.

Didžioji dalis tulpių, net ir sodintų pernai, nusprendė šiemet nežydėti. O tos, kurios žydėjo, dėl karščio ir sausros sugebėjo nužydėti per vieną savaitę, kol mes buvo išvykę atostogų. Palikau žalius pumpurus, radau nubyrėjusius, spalvą praradusius žiedlapius.

Lygiai taip pat nuo manęs šiemet pasislėpė ir medlievos (Amelanchier lamarckii). Tik akimirkai sumėlynavo plautės (Pulmonaria) ir suspindėjo narcizai (Narcissus). Ilgiau spėjau pasidžiaugti tik margutėmis (Fritillaria), ypač dėl to kad buvau pamiršusi, kad jas sodinau 🙂

Česnakų (Allium albopilosum) lapai, pritrūkę drėgmės ėmė ruduoti dar net neiškėlę žiedų. Žiognagės (Geum) dar niekada nebuvo tokios žemos ir labai vangiai krauna pumpurus. Ir žemė kieta lyg vidurvasarį, dulka, neišeina ravėti – geriausiai šiuo metu mano gėlynuose žydi pienės 🙂 Taip ir žiūrim, aš ir sodas, vienas į kitą iš tolo, lyg kokie seniai nesimatę pažįstami, nebežinantys, kaip pradėti kalbėtis. Gal, sakau, lietus ateis ir mus suartins. Žodis po žodžio, žolė po žolės.