Kelionės po Olandijos sodus: žali Nico Wissing projektai

Visai nedaug beliko iki vasaros ir naujo kelionių po sodus sezono, o dar ne visi praėjusių metų kelionės sodai aprašyti ir parodyti. Reikia susiimti 😊

Po nuo lankytojų ūžiančio Hummelo, ramūs ir jaukūs pietūs asmeniniame žinomo Olandijos dizainerio Nico Wissing sode buvo tikra atgaiva. Nico puikus olandiško kuklumo ir paprastumo pavyzdys. Sunku patikėti, bet šis, šiltai ir asmeniškai mus pasitikęs, entuziastingai po savo studiją ir sodą vedžiojantis ir galiausiai mūsų pietumis (ne bet kokiais, o iš šviežių, vietinių produktų, užaugintų gretimuose ūkiuose) besirūpinantis, žmogus yra karališkasis riteris ir ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs dizaineris. Klausant Nico ir būnant jo kurtoje aplinkoje akivaizdu, kad tai, ką jis kuria, nėra tik darbas ar profesija. Nico gyvena savo idėjomis, žingsnis po žingsnio versdamas jas realybe, kviesdamas jas išbandyti ir įsitikinti, kad aplinka gali būti ne tik graži, bet ir draugiška gamtai. Savo tinklapyje, pristatydamas savo kūrybos filosofiją, Nico teigia, mums reikia nustoti žaisti su mažais žalumos lopinėliais, nes miestai turi atgauti savo žaliuosius plaučius. Geriau užrakinti automobilius požeminiuose garažuose, pasisodinti didelius parkus ir žalius plotus, ir į kiekvieną statybos projektą pabandyti pasikviesti bent šiek tiek kaimo. Ši filosofija buvo puikiai iliustruota net trijuose Nico kurtuose objektuose, kuriuos aplankėme: miesto sode, sukurtame ant požeminio garažo daugiabučių namų kvartale, modernų biurų pastatą supančiame ir tarsi į pievą ir mišką pabėgančiame darbuotojų poilsiui skirtame sode ir, galiausiai, asmeniniame Nico sode, kuris puikiai iliustruoja, kad dizainas ir kaimas puikiai suderinami.

Sodas ant stogo

7400m2 dydžio ant požeminio garažo įsikūręs  ir iš visų pusių daugiabučių namų juosiamas sodas yra Doetinchem centre. Jį rasti gali tik žinodamas, kur ieškoti. Rodos niekuo neišsiskirianti gatvė, eilinis namų kvartalas. Tačiau kai per nedidelį praėjimą tarp namų laipteliais užlipi į vidinį kiemą, atima žadą. Atrodo, kad atsidūrei pajūryje, kur driekiasi papilkėjęs medinis trapas, žaliuoja rami, santūri kopų augmenija, į jūrą bėga nedidelis upeliukas. Belieka skleisti skėtį ir įsitaisyti gulte. Neįtikėtina, ką galima sukurti turint vos kelių dešimčių centimetrų grunto sluoksnį.

Rijn en IJssel Water Board sodas

Sodas, supantis aptakių formų stiklinį Vandens tarybos biurų pastatą Doetinchem pakraštyje, man apksritai buvo vienas įsūdingiausių visos kelionės sodų. Maždaug 2.6 hektarų parke profesionaliai trinamos ribos tarp natūralios gamtos ir žmogaus kuriamo parko. Taip sukuriama tvari, ekologiška, lengvai prižiūrima, tačiau nepaprasto jaukumo erdvė darbuotojų poilsiui. Galiu tik įsivaizduoti, kokie vaizdai atsiveria per čia dirbančių žmonių kabinetų langus. Net automobilių stovėjimo aikštelė čia apjuosta žaliuojančiomis vinvyčio uždangomis, kad niekas netrukdytų raminančio darnos jausmo. Išėjus į lauką belieka leisti mintims ilsėtis, plaukti vingiuojančiais ir kraštovaizdį atkartojančiais takais ar leisti skirsti virš siūruojančių žolynų.

Kai lankėmės šiame parke, Olandiją siaubė labai didelė sausra. Šio sodo ji irgi neaplenkė, tačiau tinkamai parinkti augalai buvo puikus pavyzdys, kaip aplinka gali būti graži, net ir nežydėdama. Natūralios ir jaukios medžiagos – skalda, akmenys, rūdys, medis – gražiai derėjo su sausros nurudintais žolynais. Beje, čia surinktos kemero sėklos jau sėkmingai sudygo. Jei pasiseks, turėsiu dalelę šio sodo ir savo želdynuose 🙂

Asmeninis Nico Wissing sodas, Megchelen

Asmeninis Nico sodas, kuriamas šalia biuro ir namų, turi stiprų tikros gyvenamos erdvės jausmą. Čia paprasta ir jauku, daug simpatiškų asmeninių detalių. Sodas ir pastatai kuriami laikantis žalios filosofijos principų, taupant energiją ir naudojant tvarias medžiagas. Žaliuojantis biuro pastato stogas buvo vienas pirmųjų regione, įrengtas dar tuomet, kai apie žalius stogus mažai kas žinojo. Biuro sienos pastatytos iš šiaudų ir molio mišinio, o atkiras burio dalis jungia netikėtas vytelių koridorius, vedantis į Nico ir jo kompanijos darbų ekspozciją. Žaluma ir šviesa veržiasi pro biuro langus, o už jų tikras olandiško kaimo vaizdas: medinė tvora, ganosi asiliukai, vaikšto vištos. Kaimas nė kiek netrukdo moderniems sodo architektūros elementams.

Sodas suskirstytas į kelis skirtingus kambarius, kiekviename vyrauja šiek tiek skirtinga atmosfera. Nuo šešėlingo, klasikinio rožių ir hortenzijų kiemelio, iki per kraštus besiveržiančios ir nuo spalvų sprogstančios pievos. Pati įspūdingiausia šio sodo dalis man asmeniškai buvo labai grafiški gyvatvorės sluoksniai. Tikras džiaugsmas ir akiai, ir fotoaparatui (tačiau dar neišspręstas galvosūkis, kaip galėčiau kažką panašaus sukurti savo kieme 😊).

Viename interviu Nico apibūdinamas kaip vizionistas, kuris pats nemano, kad toks yra. Būtent už tai – vizijas, apie geresnę ir darnesnę visuomenę, kurias Nico žingsnis po žingsnio verčia realybe, įgyvendinamas lokalius, nacionalinius ir tarptautinis projektus – Nico ir suteiktas riterio vardas. Tuo turbūt Nico ir jo darbai labiausiai ir žavi – vizijas reikia ne skelbti, o kviesti jose pabūti. Tada supranti, kad būtent tokio gyvenimo ir norisi.

Leave a Reply

Your email address will not be published.