Vakar vakare, per trumpą pertraukėlę tarp vieno ir kito lietaus, išėjau į sodą ir mano nosį pakuteno drėgnas, bet be galo švelnus ir jaukiai pažįstamas rožių kvapas. Net ir užsimerkusi galėčiau pasakyti, ką tai reiškia – pražydo erškėtrožių gyvatvorė. Erškėtrožėmis man kvepia vasara, jaukumas, šilta mylinčio žmogaus kantrybė, viskas, kas yra labai tikra ir labai paprasta. Norisi tiesiog giliai įkvėpti ir pabūti tame rausvame debesyje klausantis, kaip pasaulis ramiai ir užtikrintai sukasi, net jei ir truputėlį girgždėdamas.

O darže ir gėlynuose viskas po truputėlį stoja į savo vagas (tiksliau būtų sakyti lysves😊). Dauguma daržovių susėtos ir susodintos. Gėlynuose šiais metais nenusimato didelių pertvarkų, tik amio daigeliai vis dar laukia, kol rasiu laiko juos iškaišioti gėlynuose. Žinoma po to, kai rasiu laiko pabaigti juos ravėti 😊 Terasos gėlyne po truputėlį įsibėgėja koraliniai bijūnai ir šalavijai. Kiti bijūnai šiemet šiek tiek nukentėjo nuo kurklių, bet vieno kito žiedo vis dar tikiuosi sulaukti.

Česnakai, dėl kurių rundančios lapijos nerimavau, visgi iškėlė savo gražias baltas galvas, o jų ne itin išvaizdžius lapus baigia paslėpti kita žaluma. Gėlynas tarsi prismaigstytas baltų segtukų.

Barškės šiais metai pagaliau suaugo į tvirtus kerus. Žiūrint į vakaro šviesoje mirgančias jų žvakes pagaliau ir man darosi aišku, kodėl sodininkai šį augalą taip myli. Labiausiai mane žavi švelniai žydros barškės (Baptisia) ‘Starlite Prairieblues’ ir trapios šilkažiedės gaisrenos (Lychnis flos-cuculi) duetas.

Gaisrenos mano gėlyne pradeda įsismarkauti, stebiu jas ir galvoju, kuo čia viskas baigsis, nes sėjasi jos tikrai smagiai. Bet pažiūrėjau šių metu RHS Chelsea Flower Show sodus, kuriuose gaisrenos dažnai įpintos į želdynus, ir nusprendžiau kol kas nieko su jomis nedaryti. Leisiu sėjinukams būti, kai sustiprės, gal perkelsiu į pievą. O štai kultūrinė šilkažiedės gaisrenos veislė „Jenny‘ elgiasi labai santūriai, nors šepetukai tokie pat trapūs ir mieli kaip jos rūšinės sesės, ji nei sėjasi, nei kero aktyviau augina. Lyginant su rūšine ji atrodo tarsi be temperamento. Žodžiu ir taip blogai, ir taip negerai 🙂 Sunku nuspręsti, kurios man visgi labiau patinka.

Tvenkinio pakrantėje pagaliau į didesnį sąžalyną suaugo geltonieji vilkdalgiai (Iris pseudacorus) ‘Bastardii’. Labai myliu vilkdalgius ir jų santūrią graciją. Rodos tereikia prisėsti ant suolo, įsiklausyti į varlių kurkimą ir, jau tik vienos eilutės betrūksta iki tobulo haiku. Tik kuo jį užbaigti, nežinau. Gal apvaliu debesiu, gal mėnulio atspindžiu, gal praeivio žingsniais, o gal palengvėjimą atnešančiu atodūsiu.