Stereotipai ir realybė
Angliška veja – žodžių junginys pažįstamas net ir visiškai sodais nesidominčiam žmogui. Tobula aksominė veja daugeliui reprezentuoja Angliją taip pat, kaip laikrodžiai Šveicariją ar ryžių laukai Kiniją. Tačiau laikai ir mados keičiasi ir šiandien Anglijoje didžiulius vejos plotus po truputėlį keičia vėjyje siūruojančios pievos. Priežasčių tam ne viena. Skeptikai gali sakyti, kad britų aristokratai šiais laikais tiesiog finansiškai nebeišgali išlaikyti tokių sodininkų komandų, kurios pajėgtų prižiūrėti didžiulius dvarų ir parkų vejų plotus, todėl pievos yra ne kas kita, kaip kaštų optimizacija. Tačiau, didžiulė pieva, vadinama karališkąja, plyti ir princo Čarlzo asmeniniame sode, ji rodoma lankytojams, ja didžiuojamasi. Vaikštant po princo sodą Highgrove dvare nekyla abejonių, kad šiam sodui finansinių išteklių skiriama daugiau nei pakankamai, taigi ne kaštai yra pagrindinė populiarėjančių pievų priežastis.
Iš naujo atrasti pievas britus skatina rūpestis ekologija ir biologinės įvairovės išsaugojimu, naujosios kartos britų kraštovaizdžio architektų propaguojama pievų estetika, ir, aišku, iš to kylančios sodų mados. O jei britai sodų srityje kažko imasi, tai neria į tai su didžiule aistra ir visu rimtumu, negailėdami tam nei laiko, nei finansų. Manau, kad būtent šis sodininkų aistringumas, o ne veja yra tikrasis angliškų sodų bruožas.
Karūnavimo pievų projektas
2012 žurnale Plantlife buvo paskelbta ataskaita, kad per paskutinius 75 metus Didžioji Britanija prarado 97% savo natūralių pievų, o kartu su jomis ir daugybę vertingų augalų rūšių, vabzdžių ir gyvūnų buveinių. Princas Čarlzas, kuris savo asmeniniame sode kūrė ir puoselėjo pievą nuo 1982-ųjų, reaguodamas į šį straipsnį pasiūlė unikalų projektą – karalienės Elžbietos II šešiasdešimtųjų karūnavimo metinių proga kiekvienoje Didžiosios Britanijos apskrityje atkurti ar išsaugoti bent po vieną pievą su tam regionui būdingais augalais. Karūnavimo pievų projektas pirmiausia turėjo apsaugoti išlikusias pievas ir jų augalų įvairovę, kad ilgainiui jos galėtų tapti sėklų donorėmis naujai kuriamoms pievoms. Tačiau projektu taip pat buvo siekiama skatinti žmones domėtis pievomis, jas lankyti, šviesti apie ekologinę pievų svarbą, burti visuomenę ir skatinti aktyviai prisidėti prie pievų išsaugojimo.
Projektas susilaukė didžiulio palaikymo ir socialinio atgarsio. 2016 metais devyniasdešimtoji karūnavimo pieva buvo įkurta pačioje Londono širdyje, o bendras atkurtų ir išsaugotų pievų plotas viršijo 1000 akrų (405 hektarai) . Apie pievas imta rašyti populiariuose sodų žurnaluose, kalbėti televizijos laidose, turėti pievai skirtą plotelį asmeniniame sode ėmė darytis tiesiog madinga. Belieka tik džiaugtis, kai mados yra tokios draugiškos aplinkai.
Suvaldyta pievų estetika
Tais pačiais 2012 metais, kai startavo Karūnavimo pievų projektas, Londone vyko ir kitas reikšmingas renginys, padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinės kraštovaizdžio architektūros raidai – Londono vasaros olimpinės žaidynės. Ne, sodininkystė dar nėra olimpinė sporto šaka, tačiau olimpinių žaidinių proga Londone buvo įgyvendintas didžiulis Olimpinio parko projektas, kuriame pievos tapo pagrindine temine ašimi. Parko kūrėjai Nigel Dunnett, Sarah Price ir James Hitchmough siekė sukurti želdynus, kurie būtų estetiški, vizualiai įdomūs ir dramatiški, tačiau taip pat turėtų stiprią asociaciją su natūraliomis pievomis ir kraštovaizdžiu. Didžiuliai parko plotai buvo užsėti išmaniai parinktais vienmečių ir daugiamečių augalų sėklų mišiniais, kurie tiesiog sprogo žiedų fejerverkais Londono olimpinių žaidinių atidarymo metu.
Nors pagrindinis Olimpinio parko tikslas buvo sukurti „Vau“ efektą olimpinėms žaidynėms, pievų projektas turėjo žymiai didesnius tikslus. Juo buvo siekiama iš esmės keisti miesto želdinių kultūrą ir skatinti labiau gamtai ir bioįvairovei palankius sprendimus. Anot Nigel Dunnet, gali kalbėti ir įtikinėti iki begalybės, tačiau žymiai efektyviau, kai sodininkai ateina ir savo akimis pamato, kad laukiniai, už tvoros pievoje augantys augalai nėra vien piktžolės, o išmintingai sudėliojus sėklų mišinius, galima sukurti želdynus, kurie būtų dekoratyvūs ir įdomūs viso sezono metu ir, tinkamai prižiūrimi, patikimai tarnautų ne vienerius metus.
Skirtingai nuo karūnavimo projekto, kuriuo buvo siekiama išsaugoti Didžiosios Britanijos natūralius pievų augalus, Nigel Dunnett ir James Hitchmough sukurti pievų sėklų mišiniai buvo papildyti ir atsivežtiniais augalais, kurie padeda užtikrinti didesnį pievų dekoratyvumą ir spalvinę įvairovę. Nors žydinčių pievų mišiniai buvo naudojami ir seniau, Olimpinio parko projektas labai stipriai prisidėjo prie jų populiarėjimo.
Pievos Anglijos soduose
Pernai keliaudami po sodus beveik kiekviename iš jų radome plotus, atiduotus pievai. Soduose naudojamus pievų kūrimo ir priežiūros sprendimus galima suskirstyti į tris grupes:
- Vejai leidžiama virsti pieva.
- Natūralios pievos praturtinamos papildomais žydėjimą ir spalvingumą užtikrinančiais augalais.
- Naudojami turtingi, žydintys pievų sėklų mišiniai.
Pieva virstanti veja
Tai bene paprasčiausias būdas savo sodą padaryti draugiškesniu aplinkai. Pagrindinė taisyklė – nešienauti, ten, kur tai tikrai nebūtina. Sode paliekami plotai, kuriuose žolė šienaujama arba nuganoma tik vieną-du kartus per sezoną. To užtenka, kad įsijungtų natūralūs gamtiniai procesai ir į sodą pradėtų grįžti vejos ir šienavimo išstumti augalai, imtų didėti žolynų įvairovė. Kad tai tikrai vyksta, galiu patvirtinti ir iš savo sodo patirties. Užteko porą metų nešienauti juostos aplink prūdą bei kontroliuoti nendrių augimą, ir pernai mano kieme pačios pražydo baltijinės gegūnės. Nerimavau, kad aplinkui besiplečiančios statybos galutinai jas išgins iš mūsų apylinkių, bet dabar žinau, kad viskas ne taip blogai – jos grįš, jei tik suteiksime progą. Orchidėjas savo pievose skaičiuoja ir britai, o birželio pabaiga buvo pats jų žydėjimo pikas.
Praturtintos pievos
Praturtinti pievas, kuriose dominuoja įvairūs smilginiai augalai, galima kelias būdais. Vienas iš jų – į pagalbą pasitelkti įvairius svogūninius augalus. Kokius konkrečiai svogūninius augalus pasirinkti, priklauso nuo pievos drėgmės ir saulėtumo, taip pat nuo pasirinkto šienavimo grafiko. Princo Čarlzo pievoje prisodinta gausybė kamasijų. Drėgnoje pievoje gerai jaučiasi ir šachmatinės margutės. Pievos konkurenciją neblogai ištveria snieguolės, žydrės, pavasarinės leukojos, krokai, narcizai ir kai kurios tulpės (pavyzdžiui, Tulipa sylvestris). Mūsų kelionės metu šiek tiek pavėsingose pievose žydėjo miškinės lelijos (Lilium martagon), kurių nedideli purpuriniai žiedeliai subtiliai pynėsi tarp purių smilgų ir paparčių.
Kitas būdas praturtinti pievas žydinčiais augalais – įterpti į jas augalų, kurie silpnina pievos žoles. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje labai populiaru į pievų mišinius įmaišyti mažojo barškučio (Rhinanthus minor) sėklų. Mažasis barškutis – pusiau parazitinis augalas, kuris, nors ir geba pats vykdyti fotosintezę, mieliau maisto medžiagas pasiima parazituojančiomis šaknimis, haustorijomis, iš greta augančių žolių ar ankštinių augalų, taip juos susilpnindamas. Barškutis natūraliai auga ir lietuviškose pievose – po dalgio ašmenimis žvangančios jo sėklų dėžutės ir lėmė lietuviškąjį augalo pavadinimą. Pašarinėje pievoje barškučiai nepageidaujami, nes silpnina pievą ir gali sumažinti šieno produkciją net iki 50%. Tačiau dekoratyvinėse pievose jis sėkmingai nukonkuruoja kai kurias stiprias žoles ir sudaro palankesnes sąlygas daugeliui žydinčių pievos augalų.
Mažasis barškutis geriausiai jausis vidutiniškai ar mažiau nei vidutiniškai derlinguose dirvožemiuose, saulėje, bet ne pavėsyje. Tai vienmetis augalas, todėl jam būtina sudaryti sąlygas sėtis. Pievos, kuriose žolė kontroliuojama mažojo barškučio pagalba, turėtų būti rudenį nuganomos (ganant ne tik pašalinama suaugusi žolė, atveriama dirva, bet ir augalų sėklos įtrypiamos į dirvą) arba pieva turėtų būti šienaujama ir suakėjama, kad sėklos pakliūtų į dirvą. Šienavimas pavasarį ar pirmoje vasaros pusėje barškučiams neleidžia sėtis ir jie išnyksta.
Dirbtinės pievos
Žiedais plaukiančios pievos, keliančios stiprius jausmus, yra trečiasis kelionėje matytas pievų variantas. Nors tokios pievos atrodo labai natūraliai, tai išgryninta, koncentruota, o ne natūrali pieva. Tokios pievos įrenginėjamos ne buvusios vejos, o švariuose plotuose, pirmiausia užtikrinant ne per didelį dirvožemio derlingumą ir tinkamą piktžolių kontrolę.
Vien šienavimo tokiai pievai išlaikyti ilgesnį laiką neužteks. Priklausomai nuo pievos sudėties, ją reikės akėti, ravėti ir periodiškai atsėti. Tai jau labiau gėlynų stilius, o ne šiek tiek prijaukinta gamta. Tačiau tokių pievų keliamas įspūdis neišdildomas. Turint savame sode nedidelį plotelį, kurio želdinimui idėjos dar iki galo nesubrendo, verta pasisėti bent kelis tokios pievos kvadratus, kad ir vieneriems metams.
Taigi, pievos intarpai mano sode lieka. Pavasarį vėl nekantriai lauksiu gegūnių. O jei kas nors sakys, kad mano pievos atrodo nepakankamai civilizuotai, drąsiai galėsiu sakyti, kad pievos yra paskutinis mados klyksmas, kuriam paklūsta net ir rafinuoti Anglijos aristokratai. Kažkada mačiau kvietimą į mokymus, kaip visoms moterims tapti karalienėmis. Su karališku sodu pasirodo dar paprasčiau – galima pradėti nuo pievos.
Vos pasirodžius pirmajam įspūdžių iš Anglijos sodų įrašui, su smalsumu ir nekantrumu ėmiau laukti sekančių straipsnelių. Ačiū, labai informatyvu. Ir, ko gero nereikia nė sakyti, nuotraukos pasakiškos. Miškinės lelijos pievoje – idėja 😉