Kai Anglijos soduose žydi rožės

Prieš dvejus metus, keliaudama po Olandijos sodus, buvau sau pažadėjusi kiekvieną jų aprašyti. Pažadas, nors ir pareikalavo gerokai laiko ir pastangų, buvo ištesėtas, tačiau pernai, važiuodama į kelionę po Anglijos sodus, su pažadais sau jau buvau gerokai atsargesnė. O ir pati sodų patirtis buvo kitokia – daugelis sodų buvo didesni ir sudėtingesni nei Olandijoje, skaičiuojantys šimtmečius, prižiūrimi profesionalių sodininkų komandų, o ne kuriami entuziastų, turintys ne vieną temą, o atskirus teminius sodus. Kita vertus, tos temos kartojosi, todėl labiau norėjosi pasakoti ne apie kiekvieną sodą atskirai, o kažkaip tą pasikartojimą apibendrinti ir pačiai sau išsigryninti, ką gi aš iš tos Anglijos parsivežiau. Nežinau, kiek bus tų pasakojimų, bandau mintyse dėliotis sąrašą, bet neabejotinai vienas pačių didžiausių, kelionės metu visas jusles kutenusių įspūdžių yra ROŽĖS.

Rožės lyg ir neturėjo būti mūsų kelionės vinis, nes po Angliją keliavome birželio pabaigoje. Tuo metu mano kieme didysis senovinių rožių žydėjimas jau buvo pasibaigęs. Tačiau pernykštė vasara Didžiojoje Britanijoje buvo neįprastai vėsi ir lėta, rožių žydėjimas vėlavo kelias savaites, tad netikėtai Anglijos sodai mus pasitiko apimti tikro rožių siautulio. Mums teko pati geriausia savaitė visuose metuose patirti ir išjausti, ką reiškia rožių žydėjimas Anglijoje. Jei patirtis būtų kvepalai, tai jie vadintųsi  „Élixir de roses des jardins anglais“, ir tai būtų ne vienas kvapas, o visa kvepalų serija. Oro uoste stovėčiau prie tų kvepalų lentynos, dūsaučiau ir negalėčiau išsirinkti 🙂 Taigi pristatau jums keturis kvapus. Kuris jūsiškis?

Élixir de roses de jardin du vieux seigneur

Gelstelėjusio stiklo, paprastų formų buteliukas, pudros spalvos etikete su grakščiai išvinguriuotomis pasvirusiomis auksinėmis raidėmis. Kvape susipina didūs prisiminimai ir šios dienos dulkės, pradžia ir pabaiga, stiprūs muskusiniai senovinių rožių aromatai ir saldžios sausmedžio natos, lėtumas ir stabilumas, sumišę su metams nepavaldžiu romanišku švelnumu.

Nymans

Nymans dvaras, juosiamas didžiulių sodų, daugelį metų priklausė Messel šeimai. Daugiau nei 240 hektarų (600 akrų) dvarą XIX a pabaigoje įsigijo Ludwig Ernst Wilhelm Leonrad Messel ir čia padėjo kurti namus savo šeimai. Estafetę perėmė jo sūnus, Leonard Messel, kuris buvo aistringas sodininkas. Jis iš esmės perstatė dvaro pastatus, suteikdamas jiems romantišką gotikinį stilių, kartu su žmona Maud išplėtė sodų teritorijas, rėmė sėklų rinkimo ekspedicijas Himalajuose ir Pietų Amerikoje, plėtė retų augalų kolekcijas savo sode, o nuo 1930-tųjų reguliariai atverdavo sodą lankytojams. Sodo aukso amžius baigėsi Antrojo pasaulinio karo metais, kai dėl pasikeitusios šeimos finansinės padėties teko stipriai sumažinti dvaro ir sodo darbuotojų skaičių, o 1947 metais dvarą dar nuniokojo ir gaisras. Didžioji dalis pastatų taip ir nebuvo atstatyta, bet išsaugoti griuvėsiai šiandien sodui suteikia savitą atmosferą. Po Leonardo Messel mirties 1953 metais dvaro ir sodų priežiūrą perėmė istorinių ir gamtos objektų išsaugojimo organizacija The National Trust.

Nymans rožynas pradėtas kurti 1920-taisiais, jo kūrimu pagrinde rūpinosi Maud Messel. Rožynas tikslingai kurtas taip, kad derėtų ir papildytų romantišką dvaro pastatų stilistiką. Viena vertus, rožynas turi klasikinę simetrišką struktūrą, būdingą viduramžių sodams, tačiau tuo pat metu formalumas suminkštinamas laisvomis ir romantiškomis augalų kompozicijomis. Rožyne dominuoja senovinės stipriai kvepiančios rožės, kurios derinamos su kitais vaistiniais ir dekoratyviniais daugiamečiais augalais – snapučiais, katžolėmis, levandomis, ant atramų kopiančiomis raganėmis ir sausmedžiais. Paskutiniu metu sode pradėtos sodinti ir modernios rožės, kurios užtikrina sodo dekoratyvumą viso sezono metu, tačiau ant arkų auginamos laipiojančios rožės žydi tik vieną kartą ir mes pataikėme į patį jų žydėjimo piką.

Šiuo metu Nymans rožyne auga daugiau nei 600 rožių krūmų, 115 skirtingų rožių veislių. Sodinamos tik kvepiančios rožės, todėl gali tiesiog žygiuoti nuo žiedo prie žiedo ieškodamas savojo favorito arba sekti paskui vėją, bandydamas atspėti, nuo kurio krūmo atkeliavo tavo nosį pakutenęs dvelksmas.  

Nymans sodai bendrai man pasirodė gana keisti, tarsi sukonstruoti iš atskirų, nebūtinai vienas su kitu derančių teminių sodų, o ir pačiuose soduose ne visi sprendimai atrodė lengvai suprantami. Tačiau rožynas buvo labai organiškas, tarsi sustojęs laike, ir būtent tuo labai žavus.

Sudeley pilis ir sodai

Sudeley pilis, supama vaizdingų Cotswolds kalvų, stovi nuo XII amžiaus. Šiandien Sudeley pilis ir sodai yra privati Ledi Ashcombe ir jos vaikų rezidencija, tačiau didelė dalis pilies teritorijos atverta lankytojams. Sudeley ilgą laiką buvo viena iš karališkųjų rezidencijų, čia palaidota paskutinė, šeštoji Henriko VIII žmona Catherine Parr.

Rožėmis apaugusi XV a. šv.Marijos bažnyčia, kurioje palaidota karalienė Catherine Parr

Manoma, kad dabartinis pilies vaizdas susiformavo XV amžiuje, tuomet pradėt kurti ir pilies sodai. Originalūs pilies sodai, deja, nėra išlikę, tačiau pilį šiandien supa 10 skirtingų sodų, skirtų tiek estetiniams, tiek edukaciniams tikslams. Ypatingą Sudeley sodų nuotaiką kuria tūbėmis ir kitais augalais apžėlę pilies pastatų griuvėsiai. Tačiau nereikia apsigauti, kad griuvėsiai taip žaviai apaugo natūraliai. Cromwell pulkų sugriautos sienos tikslingai naudojamos kaip sodo dizaino elementas, o augalus į sienų plyšius sukaišioja ir prižiūri sodininkų komanda siekianti mūsų akiai sukurti žavių griuvėsių įspūdį.

Rožės vienas iš pagrindinių augalų Sudeley karalienių sode. Sodas sukurtas keturių Anglijos karalienių – Anne Boleyn, Katherine Parr, Ledi Jane Grey ir Elizabeth I – garbei. Jei šis sodas būtų egzistavęs Tudorų dinastijos laikais, jame greičiausiai būtų augusios ne rožės, o vaistažolės, daržovės ir viena kita gėlė. Šiandien griežtos geometrinės struktūros sode dominuoja rožės, kurių čia net 80 veislių.

Tačiau pats nuostabiausias Sudeley sodų elementas yra įspūdingos kukmedžio gyvatvorės, masyvios tarsi pilies sienos. Lengva patikėti, kas jos tikrai iš XV amžiaus.

Élixir de roses du jardin à hautes aspirations

Žibantis raižyto krištolo buteliukas, perrištas fuksijų spalvos kaspinu, tobulai balta etikete ir prie kaspino derančiomis teksto raidėmis. Kvapas sodrus, stiprus, neleidžiantis suabejoti jo tobulumu, žaidžiantis kontrastais, papildytas žalvariu, marmuru, Libano kedrais ir ilgai išliekančiu kukmedžių poskoniu.

Borde Hill

Borde Hill dar vienas didžiulis sodas, o tiksliau sodų rinkinys, įsikūręs šalia Borde Hill dvaro. Dvaro istorija skaičiuojama nuo XVI amžiaus, sodai pradėti kurti XIX a. pabaigoje.  Sodai išsiskiria turtinga botanine kolekcija ir skulptūrų gausa. Tačiau šį kartą apie rožių sodą.

Borde Hill rožynas buvo sukurtas kraštovaizdžio dizainerio Robin Williams 1996 metais. Sode dominuoja modernios David Austin rožės, kurių čia per 100 veislių. Sodas turi aiškią, klasikinę geometrinę struktūrą, kurią padeda išlaikyti tradicinės buksmedžio ir levandų gyvatvorės.

Rožės grakščiai kopia storomis virvėmis, ištiestomis tarp medinių stulpų. Jos derinamos su tradiciniais angliško sodo augalais – pentiniais, bijūnais, flioksais. Greta įprastų rausvos, baltos ir mėlynos spalvos derinių eksperimentuojama su drąsiais raudonos ir geltonos spalvos deriniais, įdomiomis augalų faktūromis.

Border Hill – labai daug skirtingų istorijų ir temų talpinantis sodas, jame yra nuostabių kampelių, bet štai rožynas man buvo per gražus ir per tobulas. Ar taip gali būti? Pasirodo gali, kai dalykai yra taip nudailinti, kad net ima atrodyti svetimi.

Hidcote dvaro sodai

Hidcote dvaro sodai yra vieni žinomiausių sodų visoje Anglijoje, priskiriami menų ir amatų (Arts and Crafts) stiliui. Sodas sudėliotas iš daugybės atskirų kambarių ir temų, ilgų, gyvatvorių rėminamų alėjų ir nesuskaičiuojamų gėlių lysvių. Sodo kūrėjas Lawrence Johnston aktyviai sodą kūrė tarp 1907 ir 1948 metų, padedamas net dvylikos pilnu etatu dirbančių sodininkų.  L.Johnston išvykus gyventi į Prancūziją, sodą jis perdavė The National Trust, kuri toliau rūpinasi sodo išsaugojimu ir puoselėjimu.

Rožių Hidcote sode labai daug ir birželis geriausias metas jas pamatyti. Pirmasis rožynas Hidcote buvo suskurtas tarp 1907 ir 1914 metų. Tačiau rožėms L.Johnston tikrai nebuvo abejingas, tad po truputėlį buvo kuriamos naujos rožių erdvės. Senovinės rožės puikuojasi ilgosiose lysvėse, laipiojančios rožės kopia ant vartų ir sienų, žiedai ir spalvos keičiasi žengiant iš vieno kambario kitą. Taigi rožių mėgėjui Hidcote tarsi restoranas su nesibaigiančiu meniu.

Élixir de roses de professeur

Kampuotas skaidraus stiklo buteliukas, kvadratine etikete ir juodu aiškiu šriftu. Kvapas stiprus, aiškiai dominuoja rožės su subtiliai juntamomis didaktikos, tobulos vejos, tiesių linijų ir ką tik nuravėtų piktžolių natomis.

Waterperry sodai

Waterperry sodai buvo įkurti šalia Moterų sodininkystės mokyklos, veikusios 1932-1971 metais ir pradžioje buvo skirti studenčių studijoms ir praktikai. Šiandien sodai atviri lankytojams, tačiau išlaiko savo tematiką ir vis dar turi stiprų edukacinį aspektą.

Didelį rožių sodą sudaro dvi dalys: įspūdingos kukmedžių gyvatvorės įrėmintas modernių rožių sodas, kuriame auginamos hibridinės arbatinės, floribundinės, laipiojančios ir žeme besidriekiančios rožės, ir senovinių rožių zona, kurioje auginamos istorinės vieną kartą žydinčios, tačiau nuostabiai kvepiančios rožės.

Skirtingai nuo kitų matytų sodų, Waterperry rožynuose rožės ne visada buvo auginamos su kaimynas, daugiau dėmesio skiriama pačių rožių eksponavimui. Išskirtinis kompanionas – tūbės, kurios derinamos su visomis įmanomomis rožėmis. Waterperry rožynas tikrai pakrutino mano įsitikinimus, su kuo gali būti derinama geltona spalva.  

Wisley botanikos sodas

Wisley neabejotinai yra viena vertingiausių vietų pasaulyje sodais ir augalais besidominčiam žmogui. Kiekvienas jo gabaliukas yra tarsi atskira knyga. Man asmeniškai Wisley įspūdingiausi buvo alpinariumai, prerija ir Tom Stuart-Smith sukurti želdynai aplink didžiąją oranžeriją. Tačiau Wisley taip pat turi įspūdingus rožynus, kurie, kaip ir dera botanikos sodui, kuriami ne tik tam, kad eksponuoti augalus, bet taip pat mokyti apie jų priežiūrą, augalų derinimą ar apsaugą nuo kenkėjų.

Wisley šiuo metu yra net du rožių sodai. Cottage stiliaus sode derinamas laisvas želdinimo stilius ir gana formali paties sodo struktūra. Jaukumo ir minkštumo sodui suteikia įspūdingos rožėmis apaugusios arkos.  Augalų deriniai kuriami taip, kad derėtų jų augimo sąlygos, vandens ir maisto medžiagų poreikis. Sodas tikslingai kviečia kopijuoti ir bandyti kartoti augalų derinius savuose soduose.

Bowes-Lyon sode auginamos modernios David Austin, floribundinės ir kitos pakartotinai žydinčios rožės. Rožės derinamos su kitais daugiamečiais augalais, tačiau tai daroma savitai – rožės sodinamos didelėmis grupėmis ir juostomis, o kiti daugiamečiai augalai formuoja atskiras grupes. Bowes-Lyon sode stengiamasi parodyti, kad tinkamai parinkus atsparias ir sveikas rožių veisles, rožių pritaikymo galimybės gali būti didžiulės.

Kai mes lankėmis Wisley, rožyno pakraštyje žydėjo japoninės sedulos kininiai variatetai (Cornus kousa var. chinensis). Tokio grožio medžių Lietuvoje dar nebuvo tekę matyti, tad jos susigrobė visą mano dėmesį, o rožynams jo tam kartui ir neliko. Bet jei galėčiau, į Wisley grįščiau ir grįščiau.

Elixir du jardin du plaisir extrême

Spalvoto vitražinio stiklo buteliukas, puoštas aukso ornamentais, be užrašo, bet su švelnaus šilko purpuriniu kutu. Kvapas toks intensyvus, kad norisi sulaikyti kvėpavimą. Kvepia medumi, avietėmis, mira, arbata su pienu, ledais, saule, bučiniais, su intensyviu vaikystės, cukrinių torto papuošimų arba rokoko prieskoniu.

Mottisfont rožynas

Mottisfont rožyne, įsikūrusiame šalia Mottisfont dvaro, auginama nacionalinė senųjų rožių, suskurtų iki 1900-ųjų, kolekcija. Kolekcijoje daugiau nei 500 veislių. Jos įkurdintos uždarame, sienomis atribotame sode, kas leidžia sukurti ypatingą ekosistemą ir išnaudoti sienas laipiojančiomis rožėms.

Daugumą senųjų rožių žydi vieną kartą birželio mėnesį, tačiau taip pat dauguma šių rožių labai stipriai kvepia. Ore tvyrantis rožių kvapas buvo pirmas įspūdis išlipus iš autobuso Mottisfont automobilių stovėjimo aikštelėje, nors iki paties sodo dar buvo ne vienas šimtas metrų. Pakeliui į sodą dar galima nusipirkti rožių ledų, o tada jau nerti į santykinai nedidelę, bet tiesiog grūste žiedų prigrūsta erdvę.

Rožės čia visur, jos kopia į medžius, kabinasi į sienas, vejasi aplink pergoles, pinasi viena su kita. Kiekviena rožė čia turi savo istoriją, o kai kurios yra tokios retos, kad jų belikę vos keli krūmai visame pasaulyje.

Mottisfont rožynas tikrai ypatingas, bent kartą gyvenime jį verta patirti. Jausmas toks, lyg būtum vaikas ir tau būtų leista nuvalgyti visas cukrines gėlytes ir dar nulaižyti kremą nuo torto. Dažnai taip elgtis turbūt nesinorėtų, tačiau tas vienas kartas tikrai įspūdingas.

Lankytojų sode buvo daug, tačiau rožių poveikis buvo tarsi hipnotizuojantis. Niekas aktyviai netyrinėjo rožių veislių ar derinių su daugiamečiais, lankytojai vaikštinėjo lėtai ir ramiai, sėdinėjo ant suolelių, prislopintu balsu šnekučiavosi arba tiesiog tylėjo. Norėjosi tiesiog būti ir kvėpuoti tuo saldžiu aksominiu oru.  

Po apsilankymo Anglijoje mano meilė rožėms nei padidėjo, nei sumažėjo. Gerai žinau, kad tikras angliškas rožynas ne man. Juk neturiu dvylikos sodininkų. Bet dar kartelį įsitikinau savo simpatijomis senovinėms rožėms.

Leave a Reply

Your email address will not be published.